Dalai Lamos katė

Svarbiausias faktas, kurį jums reikia žinoti apie šią knygą – ją parašė katė. Gerai, gal ir ne visai pati katė, bet ji papasakota iš būtent šio gyvūnėlio perspektyvos. JŠK (Jo Šventenybės Katė), Snieginis leopardas, Rinpočė ir daug kitų vardų turinti katė pasakoja savo neįtikėtiną istoriją ir dalinasi tuo, ką išmoksta stebėdama žmones ir patį Dalai Lamą.

Autorius

Na gerai, Dalai Lamos katė iš tiesų parašė David Michie. Šis žmogus yra parašęs gausybę knygų apie budizmą, meditaciją ir sąmoningumą. Jo knygų anglų kalba pavadinimai išties išskirtiniai “Budizmas gyvūnėlių mylėtojams”, “Budizmas skubantiems”, “Paskubėk ir medituok”, “Miau galia” ir pan. Skamba galbūt kičiškai ir popsiškai, tačiau perskaičiusi jo knygą supratau, kad šis žmogus tiesiog turi retą dovaną apie sudėtingus dalykus kalbėti lengvai, paprastai ir su gero humoro prieskoniu – beveik kaip pats Dalai Lama. Na ir žinoma, turbūt be galo myli ir supranta kates.

David Michie rašo taip, kad rytų filosofijos perlai tampa prienami kiekvienam, net ir tiems, kurie panašaus pobūdžio knygas apeina iš tolo ir dideliu lanku. Autorius pasirodo yra išleidęs net tris Dalai Lamos katės serijos knygas. Aš labai tikiuosi, kad ir kitos bus išverstos į lietuvių kalbą.

Iš stebėtojo pozicijos

Visi, kurie nors kartą gyvenę vienuose namuose su kate žino, kad jos yra stebėtojos. Tai be konkurencijos yra pati mylimiausia jų veikla. Namuose paprastai būna bent kelios stebėjimo vietelės, kuo aukščiau tuo geriau. Iš tokios pozicijos ir parašyta ši knyga – tarsi per atstumą stebint įvykius, pokalbius ir žmones. Galbūt todėl knyga neatrodo tokia didaktiška ir nuobodi – JŠK ne tik stebi ir mokosi, bet ir pritaiko išmoktus dalykus savo katiniškame gyvenime. Mano nuomone tokia autoriaus pasirinkta perspektyva puikiai atskleidžia vieną esminių budizmo principų – nesitapatinti su savo protu ir mintimis, o viską vertinti iš nešališko stebėtojo pozicijos. Būkime ir mes šiek tiek labiau katės.

Šios knygos skaitymą prilyginčiau savotiškai meditacijai. Tai skaitymo malonumas, kuris leidžia būti čia ir dabar: nereikia spėlioti sudėtingų siužeto vingių, nereikia sudėtingų apmąstymų o iš veido nedingsta šypsena. Užvertus Dalai Lamos katę kyla įkvėpimas – į viską žiūrėti paprasčiau ir nuveikti ką nors gero.

Ištrauka

Tai viena tų knygų, kurią norisi cituoti vos ne kiekviename puslapyje. Dalinuosi istorija, kuri man įstrigo labiausiai:

– Tai buvo seniai seniai Japonijoje. Tada arklys buvo ne šiaip gyvulys, o turtingumo ženklas.
Dalai Lama linktelėjo. Aš irgi ištempiau ausis.
– Taigi valstietis pirmąkart nusipirko arklį, visi kaimynai susirinko pasveikinti. „Kaip tu turbūt didžiuojiesi, kad turi tokį puikų arklį“, – sakė jie. Bet valstietis, suvokdamas, kaip svarbu išlaikyti savitvardą, tik tarstelėjo šypsodamas: „Pažiūrėsime.“
Netrukus arklys ištrūko iš aptvaro ir pabėgo. Kaimynai užjautė valstietį: „Kokia tragedija! Koks nuostolis! Kaip atlaikyti tokį smūgį?“ Tačiau valstietis ir vėl tik šypsojosi: „Pažiūrėsime.“

Nepraėjo savaitės, kai valstietis pabudęs rado arklį sugrįžusį – ir atsivedusį du laukinius arklius. Jis nuvedė juos į aptvarą ir užkėlė vartus. Kaimynai negalėjo patikėti. „Nepaprasta sėkmė! Tokią progą reikia atšvęsti. Kas galėjo manyti, jog įmanomas toks dalykas.
Valstietis, aišku, tik šypsojosi ir sakė: „Pažiūrėsime.“

Valstiečio sūnus pradėjo tuos laukinius arklius išjodinėti. Darbas buvo pavojingas, vienas arklys jį numetė ir jam lūžo koja. Tai atsitiko prieš pat javapjūtę, be sūnaus rankų valstiečiui buvo labai keblu sudoroti derlių. „Kaip tau sunku, – užjautė kaimynai. – Tokiu laiku likti be sūnaus pagalbos – kažin ar gali būti didesnė nelaimė.“ „Pažiūrėsime“, – burbtelėjo valstietis.

Po kelių dienų atėjo imperatoriaus įsakymas paimti į kariuomenę visus jaunus, sveikus vyrus, mat jis nutarė skelbti karą. Bet valstiečio sūnus lūžusia koja nuo karo tarnybos buvo atleistas. Tokia istorija, – šyptelėjo Thičh Naht Hanhas.

Jo šventenybė plačiai nusišypsojo.
– Puiki iliustracija.
– Taip, – pritarė svečias. – Taip kur kas geriau negu kas kartą elgtis, lyg būtume pakliuvę į egocentrišką melodramą. Aukštyn žemyn, kaip važinėjantis amerikietiškais kalneliais.

Kodėl skaityti? Jei kada nors svarstėte, kaip atrodytų knyga, jei ją parašytų katė – atsakymas prieš jūsų akis. Rekomenduoju skaityti, nes šiek tiek pozityvumo ir įkvepiančių minčių kiekvienam bus į naudą.

Kodėl neskaityti? Tai viena iš tų knygų, kurioms priežasčių neskaityti aš nesugalvoju. Neįsivaizduoju tokio pikto ir liūdno žmogaus, kuriam nepatiktų ši knyga.

Share: