Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos.
Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija.
„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“
Skirtumus mes užauginame patys
Knygos autoriai psichologai pateikia nemažai informacijos apie tai, kad skirtumus tarp lyčių ir jų emocinio intelekto tėvai sukuria patys. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad berniukui apie verkiančio vaiko jausmus tėvai aiškina žymiai glausčiau nei mergaitei. Taip pat tėvai žymiai mažiau toleruoja savo sūnų emocijų proveržius, taip palengva priversdami juos tapti vis uždaresniais. Kitas svarbus veiksnys – santykiai su bendraamžiais, kurie nestebimi ir visiškai palikti savieigai taip pat gali padaryti nemažai žalos.
Mamos ir tėčio vaidmenys
Vieni naudingiausių skyrių knygoje man pasirodė apie motinų ir sūnų bei tėvų ir sūnų santykį. Čia nueita tikrai gana giliai. Tėvų griežtumas sūnums, pasirodo, yra labai stipri tendencija, padiktuota pačių tėčių sunkių vaikystės patirčių. Tėčiai norėtų tarsi užgrūdinti sūnus ir paruošti juos susidūrimui su sunkią realybe. Deja, rezultatas dažniau būna uždari ir nelaimingi vaikai. Motinų ir sūnų santykis vėlgi labai ypatingas. Mama atveria sūnui jausmų pasaulį, tačiau bendravimo, atvirumo ir artumo intensyvumas turi atliepti vaiko poreikį pagal amžių. Atėjus laikui normalu yra atsitraukti ir paleisti.
Ką daryti?
Augant Kainui didžiąją dalį užima psichologų patirtis bendraujant su įvairaus amžiaus vyriškos lyties pacientais, daugiausia, vadinamaisiais „sunkiais“ berniukais. Iš istorijų gal ir galima nemažai pasimokyti. Visgi didžioji dalis knygoje teikiamos išminties sukoncentruota paskutiniajame skyriuje – kaip auginti berniukus. O čia gana paprasti, bet svarbūs patarimai: leisti berniukams pažinti jausmų pasaulį, suvokti ir įvardinti emocijas, leisti siausti ir judėti, sudaryti tam sąlygas, bendrauti pagarbiai ir leisti patiems spręsti problemas, drausminti taip, kad vaikai suprastų, kodėl verta elgtis teisingai, o ne imtų nekęsti tėvų. Na, o man labiausiai patikęs patarimas – leisti suprasti, kad yra daug skirtingų būdų būti vyru ir neprisirišti prie populiarių stereotipų.
Kodėl skaityti? Nes tai kitokia knyga tėvams apie vaikų auginimą. Čia galima rasti istorijų apie tai, kokią žalą berniukams daro įprastas perdėtai griežtas tėvų elgesys. Pagrindinė žinutė, kurią kažkam galbūt reikia išgirsti – berniukai yra tokie patys jautrūs kaip ir mergaitės. Nejautriais ir jausmus slepiančiais juos paverčia tėvai ir bendraamžiai. Knygos dėka sužinosite kaip to išvengti.
Kodėl neskaityti? Esminė informacija sutelkta poroje skyrių. Visa kita yra nepaprastai daug gana panašių pavyzdžių, skirtingų berniukų istorijų.
