Apsidžiaugčiau, jei visi meilės romanai būtų tokie kaip šis. Mes dedame tašką yra knyga, kuri turi viską ir tas viskas pateikiamas tobulomis proporcijomis – meilės ir dramų, paprastumo ir gylio čia nei per daug, nei per mažai.
Amerikietė Coleen Hoover jums gali būti pažįstama iš knygos paaugliams Slemas. Prieš tai šia knyga per daug nesusidomėjusi dabar būtinai įtrauksiu į savo sąrašą,vien iš smalsumo, ką dar ši autorė yra parašiusi. Į Mes dedame tašką Coleen Hoover įtraukia ir savo asmeninę skaudžią patirtį. Kokią būtent nenoriu išduoti, bet tai užuomina, kad Mes dedame tašką nėra tik rožinis saldus romanas, bet ir jautri, dramatiška ir tikroviška istorija.
Meilės istorija
Kodėl ši meilės istorija yra kitokia ir kuo ji skiriasi nuo banalių savo sesių? Ogi tuo, kad nėra nuspėjama ir sukonstruota pagal tą pačią gerai žinomą ir dažnai besikartojančią siužeto liniją. Iki pat paskutinių puslapių, bent man, sunkiai sekėsi nuspėti kuo pasibaigs ši istorija.
Pagrindinė veikėja Lilė romane patenka į situaciją, kurioje jai tenka rinktis iš dviejų didelių meilių: svaiginančios, rodos tobulos naujosios ir neišdildomą įspūdį palikusios paauglystės meilės, kadaise tragiškai nutrūkusios ir vėl pasirodžiusios jos gyvenime.
Lilę knygoje susutinkame praėjus kelioms valandoms po tėvo laidotuvių. Užlipusi ant atsitiktinio aukšto pastato stogo susidėlioti minčių ji sutinka Railį. Labai palengva ima rutuliotis jų meilės istorija, kol jos neapkartina netikėti įvykiai ir tarsi artvira žaizda pulsuojanti paauglystės meilė Etlasas. Pastarasis jai kadaise atstojo visą pasaulį – jį, tuomet benamį, ji slapta gaudė savo namuose, kuriuose nesijautė mylima ir priimta dėl smurtaujančio tėvo ir jam nuolaidžiaujančios mamos.
Žinoma, nenoriu ir per daug idealizuoti šios istorijos. Buvo vietų primenančių Saulėlydį ar Penkiasdešimt pilkų atspalvių, tačiau kaip ir minėjau, viskas šioje knygoje tobulai subalansuota, tad ir vietomis prasiveržiantis perdėtas saldumas netrukdo.
Drama
Iš tiesų Mes dedame tašką labai subtiliai nagrinėja smurto šeimoje temą ir, kalbant plačiau, pasakoja apie tai, kad išeiti iš užburto įdingų santykių rato nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti. Kiekvienas turbūt dažnai pagauname save mąstant, kad jokiais būdais nekartosime tėvų ar kitų artimų žmonių padarytų klaidų, bet gyvenimas nepastebimai įtraukia į jau pažįstamus elgesio modelius. Ši knyga apie tai, kad lengva teisti žmogų nepabuvus jo kailyje ir gyvenime viskas daug sudėtingiau ir painiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čia nėra nei geriečių, nei blogiečių, tik žmonės darantys klaidas ir ne visada teisingus pasirinkimus.
Kūrinio forma
Atskirą pagiriamąjį žodį norisi skirti autorės rašymo stiliui ir romano struktūrai. Knyga parašyta labai paprastai, bet skaityt labai malonu. Tai viena tų knygų, kur niekas nekliūna už akių ir skaitant pamiršti, kad skaitai ir tiesiog nejauti verčiamų puslapių skaičiaus. Įdomu, kad dabartinis herojės gyvenimas pateikiamas realiu laiku, o jos paauglystės metai, niekad neišsiųstų laiškų vienai televizijos žvaigždei pavidalu. Taip pat išskirčiau puikius ir šmaikščius dialogus.
Kodėl skaityti? Nes tai netradicinis ir žymiai geresnis nei statistinis meilės romanas. Imkite į rankas, jei norite knygos, kurią skaityti nereikia jokių pastangų, o laikas skaitant tiesiog tirpsta akyse. Skaitykite, jei jums patinka dramos ir tas jausmas, kai skaitant nubrauki ašarą ir ilgai negali išmesti knygos siužeto iš galvos.
Kodėl neskaityti? Knyga gali pasirodyti šiek tiek paaugliška, vietomis primena Saulėlydį, tik be vampyrų. Bet didžiąja dalimi skaityti visvien verta.