Trumpa, įtaigi ir įspūdinga. Žvaigždės valanda – vieno vakaro knyga, kurios veiksmas driekiasi vos per daugiau nei šimtą puslapių. Parašyta ji kiek neįprastu būdu, pasakotojui kalbant su skaitytoju ir vis dvejojant savo žodžiais. Forma suteikia siurrealizmo įspūdį, kuris gražiai dera su labai paprastu, buitiniu ir eiliniu pasakojimu apie merginą. Regis nieko ypatingo, nepaprasto neįvyko, tai kodėl užvertus paskutinį puslapį taip slogu ir skaida širdį? Kaltinu autorės talentą. 

Clarise Lispector asmenį būtina paminėti prieš kalbant apie knygą. Tai brazilų rašytoja, gimusi, beje, Ukrainoje, kūryba aplenkusi savo laikmetį. Tiesa, rašytoja ji savęs nelaikė, dirbo mados žurnaliste. Nepaisant to ji parašė aštuonis romanus ir daug trumpų istorijų. Clarise Lispector yra lyginama su garsiausiais pasaulio rašytojais, nors yra dar sąlyginai mažai žinoma. Autorė mirė 1977, būdama beveik šešiasdešimties, o jos kūryba vis dar nepamirštama, vis iš naujo atrandama ir vis labiau populiarėjanti tarp kritikų ir ne tik. Apibūdindami jos asmenybę amžininkai mini mistiką, nerimą ir glamūrinę išvaizdą. Net neabejoju, kad pati ji buvo tokia pati išskirtinė ir įdomi, kaip ir jos kūryba. 

Ach, Ponia Bovari. Ji norėjo visko ko negalėjo turėti, ir nematė nieko gražaus, kas buvo aplink. Dar viena klasikos knyga, kurios siužeto centre antiherojai, kaip ir neseniai skaitytame Vėtrų kalne. Gustave Flaubert dėl šio kūrinio, kaip potencialiai žeidžiančio visuomenės moralę, net buvo paduotas į teismą. Laimei buvo išteisintas. Galima sakyti, kad Ponia Bovari pradėjo naują erą literatūroje – pašiepdama romantizmo epochai būdingus idealus ir moralinių vertybių aukštinimą atvėrė kelią realizmui ir pribloškė XIX a. visuomenę.

Nepasakyčiau, kad labai mėgavausi skaitydama knygą. Tekstas nors ir kokybiškas, bet dažnai pasirodė ištęstas. Tačiau turiu pripažinti, kad kūrinio žinutė stipri ir su laiku jos efektas manyje tik auga. O ji yra paprasta, bet geneali – nuolatinis koncentravimas į tai ko neturi – laimės neatneša.

Antrasis pasaulinis karas yra tiesiog neišsemiama tema. Tai, kaip jis palietė visų tuo metu gyvenusių žmonių gyvenimus galima narplioti pačiais įvairiausiais pjūviais. Po raudonu dangum yra vienas iš daugelio rašytojų bandymų papasakoti to meto istoriją – paprastas, aiškus, šiek tiek dramatiškas, tačiau niekuo per daug neišsiskiriantis.

Šįkart veiksmas rutuliojasi Italijoje, didžioji dalis siužeto plėtojama 1943-1945 m., t. y. jau antroje karo pusėje, kuomet reikalai Vokietijai ir Italijai klostosi ne pačia geriausia linkme. Istorija pasakojama jauno, dar paauglio vaikino akimis. Ši knyga yra ne tik apie pavojingą užduotį, kurios jam teko imtis, bet ir jo paties brandos istorija. Kaip žinia, tuomet jauniems vaikinams slenkstį į suaugusiųjų pasaulį teko peržengti labai greitai ir skausmingai.