Ne, šios knygos aš neįsimylėjau iš karto, nuo pirmų puslapių. Susižavėjimo jausmas augo palengva, su kiekvienu sakiniu be taško, išgryninta ir nugludinta mintim, balsu bei žinute. Iš pradžių atrodė, kad čia ne man, ne apie mane. Bet ar tikrai? Mergaitė, moteris kita tai kūrinys, kuriame daugybė balsų susiburia tam, kad pasakotų istorijas, kurios dažniausiai lieka nutylėtos. Kaip sako autorė, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame interviu: “sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą”.
Man visuomet patinka pasakojimas 360 laipsnių kampu, kaip dabar sugalvojau jį pavadinti. Tai galimybė giliai pažinti kūrinio personažus ne tik tokius, kokie jie atrodo sau, bet ir kitiems. Mergaitė, moteris, kita pagrindiniai veikėjai kalba be galo nuoširdžiu, atviru vidiniu balsu. Paskui juos matome kitų akimis – mamų, dukrų, draugių ar net senelių. Visa tai sukuria tokią plačią perspektyvą, kuris veda link suvokimo, kaip dažnai skausmingai kontrastuoja išorė ir vidus. Kaip dažnai kito žmogaus gyvenimą tematome kaip ledkalnio viršūnę ir esam linkę smerkti, nuvertinti, nesuprasti. Tai vienas tų kūrinių, po kurių ne tik jautiesi prisilietęs prie talentingo pasakotojo darbo ir teksto grožio, bet ir lieki su daugybe minčių ir jausmų. O taip pat ir dar stipresniu suvokimu, kad visi mes esame panašūs ir susiję daug labiau, nei mums kasdieną atrodo.
Kodėl taip sunku mylėti
Visų pirma gali pasirodyti, kad ši knyga turi nišinę auditoriją. Tiksliausiai ją būtų galima apibrėžti taip: juodaodė britė lesbietė, vis dar jaučianti subtilią diskriminaciją įvairiais aspektais atrodo tolerantiškoje visuomenėje. Tiesa, knyga šiek tiek šokčioja į praeitį, į seksualinės revoliucijos laikus, o kartais dar seniau – į pokario laikus, kuomet tolerancija kitokiems iš viso beveik neegzistavo. Tačiau visas Mergaitė, moteris, kita grožis slypi tame, kad knyga kalbėdama apie išskirtinius, kitokius visuomenės narius, sugeba išlikti universali. Istorijos čia pateiktos taip, kad rasti sąsajų galėtų bet kuris pasaulio pilietis. Būtent apie tokias knygas sakoma – praplečia akiratį, griauna stereotipus, naikina atskirtį, ugdo toleranciją.
Pasakojimo būdas
Kiekviena knygos veikėja čia gauna po skyrių ir mes galime išvysti pasaulį per labai skirtingus akinius. Ką reiškia būti kitokios spalvos ar orientacijos, o ką jei abu atvejai? Kaip tokioje situacijoje veikia turtas ir skurdas. Kaip susiklosto gyvenimas tų, kurie sparčiai lipa socialiniais laiptais o kiti lieka nuošaly. Gailiuosi, kad nesižymėjau veikėjų, jų draugų ir pažįstamų vardų, nes – išduosiu paslaptį – skaitymo patirtis kartais primena Šimtas metų vienatvės. Stenkitės viską įsidemėti, nes čia antraplaniai veikėjai dažnai virsta pirmaplaniais, tie patys vardai kartojasi skirtingose istorijose. Ir viskas susisieja į vieną didelę raizgalynę. Tas visuotinis susietumas labai gražu, bet nebūtinai lengva atsiminti. Tikrai būtų pravertęs giminės medis, o jei tiksliau, pažinčių ir ryšių žvaigždynas.
Bukerio premija
Ne pirmą kartą pastebiu, kad Man Booker premiją laimi kūriniai, kuriuos visų pirma apibūdina netradicinis rašymo stilius. Tai ir Linkolnas Bardo, ir Pienininkas. Mergaitė, moteris kita šiuo atžvilgiu irgi labai novatoriška. Sakiniai čia neturi taškų, nuolat jauti, kad nuo jų nukandama viskas kas nereikalinga. Vietomis tekstas beveik pereina į poeziją. Ir šį kartą teksto sprendimas nenueina į pirmą planą, neužgožia turinio. O kaip tik sukuria labai gražią ir prasmingą dermę – išpažintį be daugžodžiavimo, ne pagražintą tiesą ir visišką atvirumą, tokį, kokį kartais sunku demonstruoti, net pačiam sau.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate šeimų ir giminių istorijas, daugiabalsius pasakojimus. Jei mėgaujatės narpliodami tėvų ir vaikų santykius. Norite mesti iššūkį savo tolerantiškumui, norite praplėsti savo suvokimo ribas. Rekomenduoju dėl labai neįprasto, poetiško rašymo stiliaus.
Kodėl neskaityti? Na labai retai būna, kad nesugalvoju ką šioje skilty parašyti. Bet būna. Na gal vienas trūkumėlis, vardų ir veikėjų gausa, kuomet truputį erzina, kad atsimeni, jog toks buvo paminėtas, o tikslių detalių apie gyvenimą jau ne.
Sutinku, su angliška tikrai teko pavargti ir dėl slengo ir dėl veikėjų, bet taip buvo verta, kad net noriu vertimą paskaityti.