Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus.
Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose.
„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“
Atminties tema
Man pasirodė, kad šioje apsakymų rinktinėje Murakami neria į atminties temą. Kodėl tam tikrus gyvenimo fragmentus, regis visai nereikšmingus, atsimename geriau nei bet ką kitą? Pirmojo asmens vienaskaita kūrinius vienija pasakotojo žvilgsnis atgal – seniai prabėgusius laikus. Kapstantis atmintyje prisimenami trumpi pokalbiai, susitikimai, žvilgsniai, tuomet atrodę nereikšmingi, ir kaži kodėl tapę svarbūs ir nepamirštami gyvenimui persiritus į antrą pusę.
Man regis Murakami mums byloja įdomią tiesą, kad neatsimename tikslių žodžių, veidų ir įvykių, tačiau puikiai prisimename, kaip kažkas mus privertė jaustis. Tuomet sutrikimas, jaukumo ar labai priešingas, nejaukos momentas amžiams įsirėžia į atmintį.
Muzika
Murakami fanai žino, muzika itin svarbi jo kūryboje ir gyvenime. Rašytojas netgi turi savo radijo laidą. Pirmo asmens vienaskaita kaip niekad muzikali. Šalia jau įprastų siužeto lokacijų, tokių kaip muzikos įrašų parduotuvė, muzika čia dar įvairiau ir stipriau sąveikauja su tekstu. Vienas apsakymas skirtas išgalvotai muzikanto biografijai, kitas beveik visas dedikuotas Bitlų dainoms. Jei ankstesniuose kūriniuose muzika būdavo labiau knygų veikėjų kasdienybės dekoracija, tai šioje rinktinėje tampa siužeto ir net prasmių epicentru.
Kitas svarbus bruožas – pirmosios romantiškos patirtys. Man regis, Murakami klausia, kaip ir kodėl vieni žmonės palieka pėdsaką mūsų gyvenime, koks jausmas nešiotis visų gyvenime mylėtų ar netgi vos kelis kartus matytų, bet kažkodėl itin reikšmingų žmonių atsiminimus. Jei anksčiau maniau, kad Murakami įstrigęs savo panašių pasakojimų ratuose, Pirmojo asmens vienaskaita man pasirodė kaip ėjimas šiek tiek kitu keliu. Tai bandymas paaiškinti save kaip rašytoją, ir panerti šiek tiek giliau nei įprasta, nors ir kalbant apie tą pačią nereikšmingą kasdienybę.
Kodėl skaityti? Man atrodo, kad yra dviejų tipų žmonės. Pirmieji myli Murakami, kiti nesupranta. Fanams patiks ir ši, ypač tiems kurie domėjosi rašytojo biografija ir galės įvertinti autofikcijos momentus.
Kodėl neskaityti? Tiems, kas Murakami dar neatrado, nerekomenduočiau šio rinkinio kaip pirmosios ar antrosios knygos pažinties pradžiai.
