Negaliu nei peikti, nei labai išgirti šios knygos – gavau ko tikėjausi. Sirakūzai visų pirma man pasirodė kelionių romanas – tiek daug čia Italijos kultūros ir skonių. Kita dalis labiau priminė trilerį, nors ir netradicinį. Beveik visą kūrinį iš mažų užuominų kuriama įtampa, kuri prasiveržia tik beveik pačioje knygos pabaigoje. Na o labiausiai patikęs elementas man buvo veikėjų psichologija ir dviejų gana toksiškų santykių ir santuokų anatomija, kuomet įvairiausio pobūdžio ilgai brandinti melai prasiveržia per vienas dvigubas porų atostogas. Sakyčiau knyga puikiai tinka pailsinti nuo rimto teksto pavargusią galvą ir šiek tiek paspirginti save melų pilna įtampa, Sirakūzų, Romos ir kitų itališkų grožybių fone.
Keturi balsai
Istoriją knygoje pasakoja keturi personažai. Tas, žinoma, patiko – visada smagu išvysti įvykius iš skirtingų perspektyvų. Šį kartą jos tikrai tokios, nes pagrindinių veikėjų charakteriai gan kraštutinai skirtingi: atsipūtęs respublikonas, šmaikšti spontaniška žurnalistė, rafinuotų manierų sukaustyta ir į motinystės džiaugsmus pasinėrusi kelionių agentė, mąslus gana nihilistinių pažiūrų rašytojas ir galiausiai – keista, lyg autizmo spektro sutrikimą turinti 10 metų mergaitė. Autorė suveda šiuos skirtingus žmones į krūvą ir leidžia mums stebėti, kaip chaotiškai rutuliojasi jų tarpusavio santykiai.
„Vienintelė galia, kurią verta įgyti yra slapta galia.“
Tačiau pasakojimas iš keturių skirtingų perspektyvų šį kartą ir vargino. Istorijoms persidengiant pabodo girdėti apie tuos pačius įvykius, dažnu atveju nepateikiant naujų esminių detalių. Daugelį minčių ir slaptų poelgių motyvų gana greitai buvo galima nuspėti ir be papildomų paaiškinimų.
Santykiai
Kalbant apie santykių temą, man patiko Sirakūzai pavaizduotas jų trapumas ir laikinumas. Kaip greitai gali pasikeisti perspektyva ir požiūris į kitą žmogų, per kelias sekundes sugriūti tai, kas atrodė amžina kaip Romos monumentai. Kitas dėmesio vertas momentas – bandymas atsakyti į amžiną klausimą, kas geriau – saldus melas ar karti tiesa. Ar tam kuris meluoja verta atskleisti tiesą? Galbūt jį viduje degianti paslaptis ir yra pakankama bausmė, o tiesos atskleidimas ne sąžiningumo aktas, o tik būdas pačiam pabėgti nuo sąžinės kančių.
„Ką žmogui daryti su šlykščia tiesa? Ar ji supūliuos ar išsivaikščios?“
Kitas įstrigęs Sirakūzai momentas – paslaptys. Šiame romane jos tampa nematoma galia, ilgalaikių santykių neišvengiamybe. Tiesa sakant šioje knygoje melo, pasalūniškumo ir panašių bruožų man buvo per daug, kad galėčiau mėgautis trilerio intriga. Na ir paskutinė labai patikusi mintis – neįmanoma, kad žmogus su kuriuo ilgai esame kartu iš tiesų mus nustebintų. Dažniausiai apie melą žinome, dar Iki jam iškylant į paviršių, tik nenorime sau to pripažinti.
„Turbūt supratau daugiau, negu man atrodė, kaip tarp mūsų viskas trapu.“
Kodėl skaityti? Nes visi pasiilgote kelionių – tai štai, kelių eurų vertės kelialapis į akmenuotus Sirakūzus. Nors kūrinys ir primena įprastą trilerį, kartu jame galima rasti ir skvarbių įžvalgų ir įdomią santykių, pagrįstų melu, analizę.
Kodėl neskaityti? Nes knygoje nėra nei vieno veikėjo, kurį būtų galima įvertinti kaip teigiamą ar būtų galima bent iš dalies moraliai toleruoti. Iki realių įvykių knygoje labai ilgai kuriama įtampa ir ilgainiui imi pavargti nuo “tuoj kažkas labai blogo bus” atmosferos.
