Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!
Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą .
Atleidimas
Prieš pradedant pasakoti apie santykių temą, turbūt bent trumpai reikėtų pristatyti knygos struktūrą. Joje paeiliui matome tai autoriaus, tai jo rašomos knygos personažo perspektyvą. Indų kilmės JAV gyventojas, kelių ne itin sėkmingų detektyvų romanų autorius rašo naują, rimtą kūrinį apie šių laikų Don Kichotą. Arba kitaip, žmogų, atitrūkusį nuo realybės, amžiuje, šalyje, kur “viskas įmanoma”. Kiekvienas skyrius šokčioja nuo knygos siužeto iki neva tikrojo gyvenimo. Tačiau palengva paralelės tarp kūrinio ir realybės stiprėja, riba tarp realybės ir fantazijo blunka, tampa sunku suprasti – kur kūryba, o kur gyvenimas.
„Yra žmonių, kurie privalo primesti formą beformiam gyvenimui.“
Šiame kontekste atsikartojanti siužeto linija – brolio nesantaika su seserimi. Jos užuomazgos, konfliktas, susitaikymo vengimas. Ši tema tikrai verta dėmesio ir puikiai išvystyta knygoje. Manau gražus pavyzdys, kad išsprendus problemą fikcijoje, kūryboje, galvoje, sprendimas ima brautis ir į realybę. Kartu istorijoje labai daug ir absurdo jausmo – kaip ilgai mes galime vengti paprastų sprendimų ir gaišti brangų gyvenimo laiką, kurį galėtume praleisti su artimaisiais. Turbūt neišvengiama autoriaus ir jo kūrinio simbiozė puikiai atsispindi šiame kūrinyje.
Magiškasis realizmas
Ne veltui Salman Rushdie visų pirma žinojau kaip magiškojo realizmo literatūros atstovą. Tiesa, Kichotas yra tikra sunkiasvorė šio žanro versija, ne tokia subtili, kaip man dažniausiai patinka. Absurdiški įvykiai čia nutinka labai drąsiai, pernelyg nebandant užšifruoti simbolių ir reikšmių. Magiški elementai tiesiog užgriūva ir sujaukia kasdienybę. Iš šios temos ir plaukia didžiausias gylis ir pagrindinė autoriaus žinutė – mūsų realybė tokia sudėtinga, kad iš tiesų VISKAS tampa įmanoma, net patys absurdiškiausi scenarijai, kalbama apie visuotinį kultūrinį lūžį, tarsi visata nebepaklūsta įprastai logikai.
„Į tikrovę iš tikrųjų įsibrovė klaida, ji didėja, visiems reikia atsibusti ir suprasti, kas vyksta. Kosmosas byra.“
Kichotas apima ir daugelį kitų temų, tačiau jos man pasirodė labai paviršutiniškai atskleistos – pavyzdžiui – rasinė neapykanta ar TV nubukintos kartos kvailumas. Galbūt toks ir buvo sumanymas viską nupiešti perdėm šaržuotai, bet man pasirodė per daug supaprastinta daugelis dalykų. Jei tiesiog užverti sakitytoją TV transliuojamų laidų pavadinimais, kažkokia papildoma prasmė nuo to juk neatsiskleidžia.
Na ir turbūt pabaigai reikėtų paminėti vertimą. Dar iki galo nesu tikra, kas atsakingas už teksto klampumą ir chaotiškumą – autorius, su kurio autoriaus stiliumo dar nesu itin gerai pažįstama, o platesniame kontekste būtų lengviau vertinti, ar vertimas. Tekstas pilnas POP kultūros nuorodų, tad čia turbūt reikėjo tą geriau išmanančio žmogaus. Pavyzdžiui Netflix-ir-būk-šaltas, tik interneto karta supras, koks iš tiesų turėtų būti vertimas.
Kodėl skaityti? Jei esate magiškojo realizmo, absurdo ir kultūrinių nuorodų kupino teksto gerbėjai. Ištikimiems Salman Rushdie skaitytojams gal ir nebus nieko per daug naujo, man tikrai užtruko kol knygą prisijaukinau.
Kodėl neskaityti? Dėl žodžių ir prasmių chaoso. Mano akimis knyga atrodė lyg pirmas juodraštis, kurio autorius sąmoningai pasirinko neredaguoti ir paliko mus kapanotis šiame visa ko kratinyje.
