Po Avies medžioklės iškart norėjau tęsinio. Skaityti Dansu Dansu Dansu buvo lengva, autorius šiek tiek dėmesio skyrė praeities detalėms priminti, kurios mano galvoje dar buvo visiškai gyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie šią knygą skaitė atskirai. Galvoju, kaip tuomet visos tos užuominos apie praeities keistenybes turėjo atrodyti.
Dansu Dansu Dansu man pasirodė šiek tiek kitokia, lyginant su pirmąja. Visų pirma konkretesnė, kiek tai išvis įmanoma Murakami knygose – veikėjai čia pagaliau įgauna vardus. Taip pat nors šioje dalyje kai kurie siužeto vingiai primena detektyvą, visgi ji rami, labiau apie laiko tėkmę, laukimą, nei konkretų tikslą. Dansu Dansu Dansu man taip pat pasirodė apie meilę ir sunkiai paaiškinamą magiją, kai žmogų į savo pasaulį įsileidi dar prieš jį sutikdamas.
Meilė
Viskas ką anksčiau rašiau apie Avies medžioklę, galioja ir Dansu Dansu Dansu. Tad nesikartosiu, kalbėdama apie dalykus, kurie bendri turbūt visai Murakami kūrybai. Šįkart, man regis, kūrinys buvo sutelktas į artimos sielos, mylimo žmogaus paieškas. Na ir šiaip, šioje dalyje skirtingų moterų ir seksualių epizodų, bei santykių ir jausmų analizės netrūksta.
Knygos siužeto centre – pirmojoje knygoje tik fragmentinį vaidmenį turėjęs “Delfino” viešbutis. Šiame kūrinyje jis visa ko centras, “mazgas”, vieta kur šaukia grįžti ir viskas paaiškėja. Ir jeigu pirmojoje dalyje nuolat svarsčiau kas būtų jei į knygą tarsi į lygtį įstatytum avies reikšmę, tai šioje labai daug galvojau apie viešbučio simbolį. Turbūt tai vieta, labiau pasąmonėje, nei realybėje, kur sugrįžti į save, uzmezgi ryšį su neregimuoju, dvasiniu pasauliu.
Taip pat šioje vietoje iki šiurpuliukų gražiai gražiai Murakami dėka atsiveria santykių grožis, kuomet pagrindinis veikėjas šiuo klausimu nardęs paviršiumi, neria į gilesnius vandenis ir pagaliau įsileidžia žmogų į savo uždarą vidinį pasaulį ir kaip tampa baisu kai tirpsta sienos.
Dansu Dansu Dansu
Pagrindinė knygos žinutė, turbūt, kad kai gyvenime nežinai kaip elgtis, kai kankina regis neišsprendžiamos problemos, reikia atsiduoti gyvenimo tėkmei ir “šokti šokti šokti”. Man norisi tikėti, kad už šio patarimo slepiasi didi išmintis. Juk labai dažnai, kai nustoji priešintis ir išlauki, sprendimai tarsi ateina patys.
Detektyvas Murakami stiliumi
Šioje knygoje pagrindinis veikėjas įsisuka į tikrą nepaaiškinamą įvykių sūkurį. Aš galvoju, kad paslapčių primegzta buvo gal netgi per daug, juolab, kad ne visi atsakymai ir atėjo. Ir jeigu Avyje tie nutylėjimai ir erdvė interpretacijoms žavėjo, tai šįkart visko gal buvo šiek tiek per daug: sudėtinga paauglė, viešbučio paslaptys, kino žvaigždės, nepaaiškinamos mirtys, prostitucijos tinklas – viskas susipynę į realybės sapną.
Ilgesys
Nepaisant kartais detektyvą ir Kafkos “Procesą” primenančių siužeto linijų, man šią knygą skaityti buvo labai malonu. Įsiliejau į tą ramiai banguojantį pagrindinio veikėjo gyvenimą ir nenorėjau, kad knyga baigtųsi. Sakyčiau skaitant kilo ilgesys. Gyvenimo, kuris nesuplanuotas, kuomet atsikėlęs nežinai kaip atrodys tavo diena, kur socialiniai tinklai dar nesiglemžia visų tavo laisvų minučių. Taigi, gyvenimo, kuriame dar yra erdvės visiems tiems magiškiems nutikimams.
Kodėl skaityti? Nes man šioje knygoje atsiskleidė turbūt gražiausia meilės alegorija – apie tai kaip sunku ir baisu atsiverti ir įsileisti kitą žmogų į savo vidinį pasaulį. Jei jau skaitėte Avies medžioklę, turbūt jau neišvengiamai “šokate” ir link šitos knygos.
Kodėl neskaityti? Nes ši yra paini, daug mįslių, ir dar mažiau atsakymų. Tarsi skaitytum detektyvą be atomazgos.
