Knyga apie kurią kalbėjo visi
Prieš skaitydama Tarp pilkų debesų girdėjau daug atsiliepimų. Po pasirodymo 2011 m. knyga buvo plačiai aptarinėjama, karštai giriama ir peikiama, tačiau visuotinai pripažinta kaip must read. Tuo metu aš besiblaškydama tarp darbo ir studijų skaičiau tik konspektus ir seminarų medžiagą – vienintelę literatūrą kurią galėjau sau leisti, atsižvelgiant į laisvo laiko kiekį. O štai dabar pagaliau galiu sau leisti prabangą sugrįžti prie tokių skaitinių kaip šis. Taigi prieš atsiversdama knygą turėjau jau nemažą svetimų nuomonių bagažą, vienos jų pasitvirtino man pačiai, kitos – ne.
Apie lietuvius angliškai
Tarp pilkų debesų parašė išeivių iš Lietuvos šeimoje augusi lietuvė, gimusi ir gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ruta Sepetys. Tai debiutinis jos romanas, apie kurį Ruta sako “Knygą parašiau ne aš, o istorija”. Labai neįprasta yra tai, kad knyga tokia svarbia lietuviams tema originaliai buvo parašyta anglų kalba, ir tik po to išversta į lietuvių kalbą. Ir iš tiesų tai jaučiasi skaitant – tekstas sudarytas daugiausiai iš trumpų, pagal anglų kalbos gramatiką sukonstruotų sakinių. Tačiau kūrinio kokybei tai mano nuomone, nepakenkė. Ir išties, Tarp pilkų debesų pasisekimas didžiulis – ji išversta jau daugiau nei 50 kalbų, parduoti daugiau nei milijonas egzempliorių, o šių metų gale turėtų pasirodyti ir pagal knygą sukurtas filmas.
Siužetas
Knygos siužetas turbūt galėjo nustebinti tik kitų tautų atstovus. Mums lietuviams, su tremtinių istorijomis susipažinusiems tiek mokykloje, tiek “iš pirmų lūpų” – močiučių pasakojimų, čia nieko naujo. Apie tremties išskirtų šeimų ir tragiškų žmonių likimų kiekvienas tikiu girdėjome nemažai. Nepaisant to, Tarp pilkų debesų istorija papasakota kaip grožinis kūrinys ir tuo yra kitokia. Knygos herojė yra penkiolikmetė Lina, kuri su mama ir broliu ištremiama į Sibirą – vieną naktį į jų namus įsiveržę kareiviai liepia per 20 minučių susirinkti daiktus ir netrukus tragiškas jų šeimos etapas prasideda gyvuliams skirtame traukinio vagone. Čia Lina, jos mama ir jaunesnysis brolis susipažįsta su kitais tremiamais lietuviais, su kuriais, kaip paaiškėja vėliau turės išgyventi didžiausius sunkumus ir vienas kitam padėti. Lina nuostabiai piešia ir vis tikisi savo piešinius perduoti nuo šeimos atskirtam ir taip pat ištremtam tėčiui, kad jis supratęs užuominas galėtų surasti šeimą. Pirmoje tremties vietoje, kolūkyje Altajuje tarp Linos ir bendraamžio Andriaus įsižiebia romantiški jausmai, tremties baisumus papildo ir subtili jų meilės istorija.
Kritika
Kaip jau minėjau, knygą skaičiau jau girdėjusi daug kitų žmonių nuomonių. Pagrindiniai priekaištai knygai – kad ji primityvi, pernelyg orientuota į populiarumą ir kupina istorinių bei kultūrinių neatitikimų. Sutinku, kad knyga parašyta paprastai ir nesistengiant perkrauti knygą literatūrinemis vingrybėmis. Bet manau mes kartais per dažnai nevertiname paprastumą. Aš džiaugiuosi, kad atsirado žmogus, kuris apie tragišką Lietuvos istorijos etapą papasakojo taip, kad būtų įdomu ne tik mums patiems. Nepaisant paprasto rašymo stiliaus, knyga man tikrai nepasirodė sausa, kaip teko girdėti. Veikiau priešingai – aš radau vietų, ties kuriomis tikrai pamaniau – kaip gražiai pasakyta. Sutinku, kad knyga pirmiausia orientuota į paauglių auditoriją. Pagrindinei veikėjai 15 metų, o istorija papasakota jos akimis. Taip pat sutikčiau, kad spalvos šiek tiek sutirštintos (veikėjai arba labai geri arba labai blogi) tačiau nesinori dėl to nuvertinti šios knygos – čia idealizmas puikiai susilieja su tragiškais įvykiais ir visai netrukdo pasakojimui, o veikiau yra vienas iš pagrindinių elementų darančių knygą tokią patrauklią skaitytojui.
Tamsioji dalis
Tarp pilkų debesų puikiai perteikia į tremtį išsiųstų lietuvių patirtus žiaurumus. Nors apie juos ne kartą teko skaityti ir anksčiau, įspūdį sustiprina emocinis krūvis, kurį autorė sukuria priversdama įsijausti į pagrindinės veikėjos istoriją. Nustebau viename straipsnyje apie knygą perskaičiusi, kad norint įtikti leidėjams JAV, iš knygos teko pašalinti nemažai žiaurių vietų. Tokiu atveju man smalsu, kas knygoje buvo aprašyta prieš tai, nes man žiaurių epizodų pasirodė apstu. Ligos, išsekimas, purvas ir badas čia aprašyti labai detaliai. Tokie fragmentai kaip į traukinio vagoną įsodinta ką tik pagimdžiusi moteris ir vėliau miręs ir į pakelės griovį įmestas jos naujagimis privertė ašaroti jau pirmuosiuose skyriuose, o mintis, kad knyga parašyta remiantis tikromis patirtimis ramybės nepridėjo. Iš tiesų, kad ir kaip paprastai ir lengvo skaitinio forma parašyta šį knyga, jos turinys užvertus paskutinį puslapį persekioja dar ilgai.
Šviesioji dalis
Ir galiausiai norėčiau pastebėti, kad pagrindinis knygos tikslas, mano nuomone, nėra išgąsdinti ir papasakoti kaip buvo blogai ir sunku tremtiniams. Gražiausiai šioje niūrioje istorijoje spindi žmonių vertybes: meilė savo šaliai, šeimai, gerumas ir nesavanaudiškumas, net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Purvo, ligų ir žaizdų ir visų kitų blogybių kontekste jos tampa kaip niekad ryškios.
Kodėl skaityti? Rekomenduoju visiems lietuviams, visiems besidomintiems istorija ir visiems kurie ieško emocijas žadinančio kūrinio.
Kodėl neskaityti? Jei esate griežtai nusistatę prieš populiariąją literatūrą ir esate nusiteikęs skaityti tik nepagražintas tremtinių istorijas.
