Kodėl nusprendžiau rašyti apie perskaitytas knygas?
Kuomet uždaviau sau šį klausimą, į galvą šovė trys pagrindinės priežastys:
- Džiaugsmas atradus ilgai pamirštą pomėgį. Dar visai neseniai buvau viena iš daugelio žmonių mėgstančių kartoti, kad labai mėgsta skaityti, tačiau paprašyti įvardinti skaitomą knygą, pradeda berti net jiems patiems neįdomius pasiteisinimus apie tai kaip nėra laiko, koks greitas tempas gyvenant mieste, kaip sunku rasti balansą tarp įvairių veiklų. Kitaip tariant, tikiu, kad mane supras daugelis – užsisukę buityje ir darbuose, stokodami drausmės ir tinkamų laiko planavimo įgūdžių mažiausiai skiriame laiko tiems dalykams, kuriuos iš tiesų labiausiai mėgstame. Išėjusi nėštumo atostogų skaitymą ir rašymą atradau iš naujo. Nuoširdžiai galiu prisipažinti, kad buvau pamiršusi, kokią ramybę ir laimę šios veiklos man teikia. Na o laime juk norisi dalintis.
- Rašymas yra tam tikra savikontrolės forma. Mintis, kad norėsi pasidalinti įspūdžiais apie perskaitytą knygą skatina pasižymėti skaitant kilusias mintis ir patikusias citatas, o tai yra naudinga, nes kartais geros idėjos ar tiesiog įspūdžiai perskaičius net ir itin vertingą knygą pasimiršta labai greit. Taip pat, įspūdžių fiksavimas tobulina rašymo įgūdžius, kas gyvenime turbūt dar niekam nepakenkė.
- Na ir galiausiai atsakymas į galbūt natūraliai kylantį klausimą – kam tuos įspūdžius viešinti? Juk lygiai taip pat rašymo įgūdžiams ir savikontrolei gali pasitarnauti saugiai kompiuterio atmintyje sugulę dokumentai. Visų pirma, viešumas – stebuklinga priemonė verčianti “pasitempti” ir stengtis rašyti rišliau ir taisyklingiau nei kitu atveju galėtum sau leisti. Antra, ir svarbiausia, noras pasidalinti įgytomis žiniomis (skaitau nemažai ir negrožinės literatūros) ir įspūdžiais. Jei nors vienas žmogus mano dėka laiku ir vietoje atsivers reikiamą knygą – tai jau didelis laimėjimas.
Beje, šiek tiek apie praktiškus dalykus. Nors tinklaraščiuose, kuriuose publikuojamos knygų apžvalgos įprasta jas vertinti tam tikroje skalėje, aš nusprendžiau savo įrašuose šio elemento atsisakyti – nesijaučiu pakankamai kompetetinga ir galinti vertinti daugiau ar mažiau pripažintų autorių darbus. Ketinu apsiriboti savo nuomone kodėl knygą verta ar neverta skaityti. Taip pat, dar vienu, bent man asmeniškai, svarbiu kriterijumi ar ketinu knygą pasilikti savo lentynoje (OK, lentynos aš neturiu ir knygos kol kas “gyvena” krūvelėse ant žemės, bet visuotinai priimtas išsireiškimas toks). Laikausi nuostatos, kad prie daiktų prisirišti neverta ir savo namuose jų reikia turėti kuo mažiau. Ir taip, tai galioja ir mano mylimoms popierinėms knygoms. Tikiu, kad knygas, net pačias geriausias, reikia paleisti į platųjį pasaulį, kad būtų atrastos kitų skaitytojų, o ne dulkėti lentynoje (ar kitur). Pasilikti pasiryžtu tik tas knygas, kurias esu tvirtai pasiryžusi atsiversti dar sykį.
Turiu prisipažinti, kad artimiausiu metu nei pirkti ar skolintis, nei keliauti į biblioteką ieškoti knygų man neprireiks. Ne viena dešimtis jų, jau įsikrusių mano namuose laukia savo eilės. Tarp knygų, kurias artimiausiu metu ketinu skaityti tiek grožinė, tiek negrožinė literatūra. Pastaroji kategorija pastaruoju metu gausiai pasipildė knygomis apie psichologiją ir vaikų auklėjimą, taip pat jau kurį laiką mano dėmesį traukia minimalistinį gyvenimo būdą aprašančios knygos. Tiek trumpai, kokių apžvalgų galima tikėtis.
Ačiū, kad skaitėt, Ieva.
