It’s so funny, cause it’s true. Nežinau, kaip Totoriškos virtuvės aštrumai skaito sovietmečio paveldo savo kailiu nepatyrę žmonės kitose šalyse, bet mums čia viskas aišku ir pažįstama. Gal ne visai tokią Rozalindą, kaip pagrindinė šios knygos veikėja, bet kažkiek jos savyje turinčią moterį mes pažįstam visi. Kaimynė, teta, atsitiktinė moteris parduotuvėje. Alinos Bronsky talentas sukurti šį personažą yra užburiantis, bet tai nereiškia, kad yra labai malonu apie Rozalindą skaityti. Vietomis tikrai juokinga, bet iš esmės, labiau liūdna.
Skaitant pažįstama pasirodys ne tik Rozalinda, bet ir knygos kontekstas – žmonės besidalinnatys ankštus butus, maisto ir kitų produktų trūkumas, kyšių ir padlaižiavimo kultūra. Puikus Alinos Bronsky bandymas supažindinti vakariečius ne tik su totoriškos virtuvės, bet ir gyvenimo už geležinės uždangos subtilumais. Man įdomu, ką čia galime rasti mes? Slogų praeities alsavimą?
