Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą .