Pastaruoju metu savo turiniu sunkios knygos, rodos, pačios krenta į mano rankas, tad tikrai turiu su kuo palyginti. Žinot, jei reikėtų atvirai įvardinti kas mane labiau sukrėtė – Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga Paskutinieji liudytojai ar Rasos 16 gydančių istorijų, rinkčiausi pastarąją. Galbūt todėl, kad karo siaubus, kad ir kaip jautriai aprašytus, vis viena sunkiau suvokti nei tai, kas labiau artima mūsų laikmečiui. O disfunkcinės šeimos, emocinis smurtas, santykių problemos, depresija, vienatvė, įtampa, perfekcionizmas, perdegimas. Visa tai šalia mūsų ir net neabejoju, kad kone kiekvienas yra šitų tamsių patirčių paliestas.

Knygoje yra 16 skirtingų istorijų, kurios stebina atvirumu. Reikia pripažinti, kad tokios nenuglaistytos patirtys prislegia ilgam. Pabaigusi skaityti knygą kelias dienas pati vaikščiojau apimta nepaaiškinamo liūdesio. Užtruko kol visa tai nusipurčiau ir pasilikau sau vertingas pamokas – bendrystės jausmą ir supratimą, kad visi mes turime problemų, tačiau viskas yra įveikiama.