Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.
Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade:
