Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks.