Ach, Ponia Bovari. Ji norėjo visko ko negalėjo turėti, ir nematė nieko gražaus, kas buvo aplink. Dar viena klasikos knyga, kurios siužeto centre antiherojai, kaip ir neseniai skaitytame Vėtrų kalne. Gustave Flaubert dėl šio kūrinio, kaip potencialiai žeidžiančio visuomenės moralę, net buvo paduotas į teismą. Laimei buvo išteisintas. Galima sakyti, kad Ponia Bovari pradėjo naują erą literatūroje – pašiepdama romantizmo epochai būdingus idealus ir moralinių vertybių aukštinimą atvėrė kelią realizmui ir pribloškė XIX a. visuomenę.
Nepasakyčiau, kad labai mėgavausi skaitydama knygą. Tekstas nors ir kokybiškas, bet dažnai pasirodė ištęstas. Tačiau turiu pripažinti, kad kūrinio žinutė stipri ir su laiku jos efektas manyje tik auga. O ji yra paprasta, bet geneali – nuolatinis koncentravimas į tai ko neturi – laimės neatneša.
