Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon. 

Po Avies medžioklės iškart norėjau tęsinio. Skaityti Dansu Dansu Dansu buvo lengva, autorius šiek tiek dėmesio skyrė praeities detalėms priminti, kurios mano galvoje dar buvo visiškai gyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie šią knygą skaitė atskirai. Galvoju, kaip tuomet visos tos užuominos apie praeities keistenybes turėjo atrodyti.

Dansu Dansu Dansu man pasirodė šiek tiek kitokia, lyginant su pirmąja. Visų pirma konkretesnė, kiek tai išvis įmanoma Murakami knygose – veikėjai čia pagaliau įgauna vardus. Taip pat nors šioje dalyje kai kurie siužeto vingiai primena detektyvą, visgi ji rami, labiau apie laiko tėkmę, laukimą, nei konkretų tikslą. Dansu Dansu Dansu man taip pat pasirodė apie meilę ir sunkiai paaiškinamą magiją, kai žmogų į savo pasaulį įsileidi dar prieš jį sutikdamas. 

Vaikystėje man patiko skaityti Alisą stebuklų šalyje, o dabar Murakami. Nes skaityti Avies medzioklė, tai lyg šokti į triušio urvą, tik šįkart paskui avį. Ir kai įstoji į Murakamio gerbėjų klubą (taip, manau su šia knyga galutinai tai padariau), norisi eiti prie visų jo narių ir klausti kas Tau yra avis ar atidengtos moters ausys.