Kaip auginti vaikus su meile – yra šios knygos prierašas. O jei reikėtų autoriaus atsakymą sutraukti į vieną žodį, tai būtų pagarba. Pabučiuok mane tekstas man pasirodė kaip vienas ilgas terapinio pobūdžio pokalbis. Pagrindinės jo žinutės – viskas yra gerai ir viskas yra paprasta. Tereikia vaikus mylėti ir pasitikėti jais. O taip pat labai svarbu – pasitikėti savo tėviškais instinktais. Jei jums artima prieraišioji tėvystė – nusiraminsite ir sulauksite palaikymo dėl visų savo pasirinkimų.

O jei ne, galvoju, kad vargu ar ši knyga galėtų kažkokieno nuomonę kardinaliai pakeisti – per mažai laiko autorius praleidžia teoriniame lygmenyje ir savo požiūrį dėsto pasitelkdamas beveik tik emocijas. 

Pakelkit rankas, kas taip pat nelaukia rugsėjo! Ir ne tik dėl to, kad baigsis vasara, o ir dar vienos mažytės pabaigos, kai reikia po truputį pradėti atsiskyrimą ir išleisti vaiką į pasaulį. Mano vaikas pradeda lankyti darželį yra vienintelė šiai temai dedikuota knyga lietuvių kalba, kurią radau. Labai gaila, kad neturime ko nors panašaus labiau pritaikyto Lietuvos vaikams, nes ši knyga yra visų pirma skirta Vokietijos auditorijai, kur vaikai, kaip suprantu, darželį pradeda lankyti anksčiausiai trejų.

Būtent tai ir yra didžiausia šios knygos problema – sąlyginai didelis vaiko amžius. Knyga orientuota į vaikus, kurie jau puikiai šneka, gali įvardinti savo jausmus ir poreikius. Tuo tarpu pati autorės filosofija, saugaus prieraišumo akcentavimas ir labai jautrus požiūris į vaiko poreikius man labai patiko ir buvo artima. 

Žinau žinau, mano pačios reakcija prieš pradedant skaityti šią knygą buvo – na taip, dar viena knyga apie vaikus iki penkių metų. Ar galima šioje srityje dar pasakyti ką nors naujo ir negirdėto? Pasirodo galima. Nors dalis dalykų jau buvo žinoma, Stebuklingi metai pateikė ir naujų. Turbūt didžiausias šios knygos išskirtinumas yra tas, kad informacija čia pateikiama šiek tiek kitais pjūviais nei įprasta. Labiau per pačių vaikų pasaulio suvokimą ir išgyvenimus, mažiau dėmesio skiriant konkretiems patarimams ar kažkokioms išvadoms.

Nors šiaip jau knygą vertinu labiau teigiamai, autorės požiūris ne visais klausimais man buvo priimtinas. Smagu, kad didžiąją dalimi viskas dėstoma labai empatiškai ir smarkiai akcentuojant stiprų vaikų ryšį su tėvais, kaip didžiausią saugiklį norint išvengti didžiosios dalies neurozių. Visgi kai kurie griežtoki autorės pasisakymai prieš miegojimą su vaiku ar už tėvų vaikams keliamo kaltės jausmo skatinimą man sukėlė atmetimo reakciją. Na, kaip visada, skaityti tokio pobūdžio knygas reikia ne aklai, o atsirinkti tai, kas artima ir aktualu būtent jums. 

Mano įspūdžiai įveikus šią knygą dvejopi. Trisdešimt milijonų žodžių siunčiamai žinutei nedvejodama skirčiau aukščiausią įvertinimą. Apie ją sužinoti ir suvokti tikrai svarbu visiems tėvams. Autorė įtikina, kad be galo svarbu kalbėti su mažais vaikais ir pataria, kaip tai daryti, kad būtų kuo daugiau naudos. Bet štai formai turėčiau rimtų priekaištų. Mano nuomone, tos grynos, tikrai naudingos informacijos čia yra ne tiek jau ir daug. O gan didelė dalis knygos primena studento pastangas pasiekti reikiamą spaudos ženklų kiekį.