Negaliu nei peikti, nei labai išgirti šios knygos – gavau ko tikėjausi. Sirakūzai visų pirma man pasirodė kelionių romanas – tiek daug čia Italijos kultūros ir skonių. Kita dalis labiau priminė trilerį, nors ir netradicinį. Beveik visą kūrinį iš mažų užuominų kuriama įtampa, kuri prasiveržia tik beveik pačioje knygos pabaigoje. Na o labiausiai patikęs elementas man buvo veikėjų psichologija ir dviejų gana toksiškų santykių ir santuokų anatomija, kuomet įvairiausio pobūdžio ilgai brandinti melai prasiveržia per vienas dvigubas porų atostogas. Sakyčiau knyga puikiai tinka pailsinti nuo rimto teksto pavargusią galvą ir šiek tiek paspirginti save melų pilna įtampa, Sirakūzų, Romos ir kitų itališkų grožybių fone.

Motinos pienas yra knyga apie tris moteris, giminės grandinėlę, kurioje visos atstovės užima labai skirtingas pozicijas. Kūrynyje atsispindi tobula ir skaudi paralelė – motinos pienas kaip simbolis to, ką vaikas paveldi ne genais, o tevų emociniu krūviu ir skaudžiais patyrimais. O kas nutinka, kai gyveni taip, kad nieko iš to nenori perduoti savo vaikams? Kokia velniškai skaudi, tikroviška ir emocionali ši knyga. 

Motinos pienas iš dalies atsakė į mano galvoje kirbėjusį klausimą, kaip iš tiesų atrodė gyvenimas sovietmečiu? Taip taip, žinau, skurdžiuose vienodai apstatytuose butuose, eilėse prie maisto, įvairaus mąsto ir pobūdžio suvaržymų apsupty. Bet kaip iš tiesų jautėsi žmonės, kaip tvarkėsi su savo jausmais, vidiniais išgyvenimais, kokių išgyvenimo strategijų ėmėsi. Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų daugiau Motinos pienas versijų – praėjusį laikmetį aštriai ir giliai skrodžiančių kūrinių. Kol dar yra kas mena ir pasakoja. 

Tai knyga, kuri moko kaip įtikinamai, įtraukiančiai, parduodančiai pasakoti. Tuo per daug nenustebinau, tiesa? O kaip jums mintis, kad šis kūrinys dar ir moko kaip gyventi, kad būtų verta pasakojimo? Bent aš tokio dvilypumo iš Storytelling Pasakojimo meistrystė visiškai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai greičiau bus patarimų rinkinys, kaip įdomiai pateikti tekstą ar TED scenos vertą kalbą. O čia daugybė skyrelių su vis nauja žmogaus gyvenimo istorija ir paslaptimi – trumpai suformuluota pagrindine žinute geram pasakojimui. 

Jei labai trumpai, tai iš knygos išmokau, kad pasakojant svarbiausia nuoširdumas, faktų susiejimas su asmenine ar kitų realių žmonių patirtimi, struktūra, glaustumas, konkretumas, aiški pagrindinė žinutė. Lyg ir nieko, kas galėtų per daug nustebinti. O kalbant apie gyvenimo pamokas, tai knyga labai akcentuoja kovą su sunkumais, kaip neišvengiamą bet kurios puikios istorijos dalį. O tai guodžia ir įkvepia!

Prieš jūsų akis dar viena ateities istorija. Jei Y. N. Harari Homo Deus mus gasdino technologijomis bei su jomis susijusiomis etinėmis ir kitomis kompleksinėmis problemomis, Negyvenama žemė atkreipia dėmesį sparčią klimato kaitą. Autorius pasitelkdamas faktus ir naujausius jam prieinamus mokslinius tyrimus transliuoja žinutę, kad jei nesiimsime pokyčių, žemė taps paprasčiausiai nebetinkama gyventi žmonėms. Knygoje ne tik daug publicistiniu rašymo stiliumi pateiktos faktinės informacijos, bet ir labai įdomių teorinių pasvarstymų, apie kultūrines, socialines, politines ateities projekcijas ar kitaip tariant, vizijų, kaip kardinaliai netrukus pasikeis mums pažįstamas pasaulis.

Knygos autorius įžangoje šiek tiek pasakoja apie save ir aš stebėjausi – kaip žmogus, kuris pripažįsta, kad nerūšiuoja šiukšlių, išmeta nemažai maisto, laiku neišjungia kondicionieriaus ir perka bitcoin’us gali mane kažko išmokyti? Tik užbaigusi knygą skausmingai supratau, kodėl nepabijota tokios išpažinties. Liūdna pripažinti, bet mums pažįstamas klimato aktyvistų elgesys, deja, greičiausiai tėra pastangos, kurias būtų galima prilyginti mirštančio ligonio gydymui arbatėlėmis. 

Negyvenama žemė greičiausiai neįkvėps jūsų tapti vegetarais ar nustoti keliauti lėktuvais, Knyga sėja liūdesį. Aš, pavyzdžiui, pajutau tokį ilgesį ir skausmą, lyg kažkas labai brangaus nesugrąžinamai slystų iš rankų. Ir ta lyg ir visuotinai pripažįstama žmogaus misija palikti po savęs geresnį pasaulį savo vaikams galbūt jau nėra reali. Kai rinksitės skaityti šią knygą ar ne, turėsite atsakyti sau į klausimą, kas jums mieliau – saldus melas ar karti tiesa. Aš už pastarąją.