Šios knygos autorė Aušra, tinklaraščio Mamystė kūrėja, tam tikra prasme yra revoliucionierė. Iki jos viešojoje erdvėje motinystė buvo vaizduojama beveik išskirtinai pozityviai, išaukštintai, galima sakyti nerealistiškai. Būtent Aušra sugalvojo ir žodį mamystė, kuris taip pat prigijo lietuvių kalboje ir tapo simboliu kitokio – nepagražinto – etapo, kuomet šeimoje atsiranda vaikas, vaizdavimo. Dabar apie motinystę tokią kokia ji yra šnekama vis plačiau, bet visvien nepakankamai.

Aš galvoju, kokie turėtų būti iškreipti lūkesčiai būsimų mamų, kurios savo motinystės vaizdinį konstruotų iš to kas matoma socialiniuose tinkluose. Tarkim Instagram. Čia dominuoja tinklaraštininkės, kurių realybė išdailinta, vaikai gražiai aprengti, jos spėja pasidažyti, pasportuoti sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Ir nors tam tikra atvirumo banga ateina į madą – net ir išblizginti mamų profiliai dalinasi nuovargiu, purvinos virtuvės, likusiose po vaiko valgymo, vaizdais, įspūdžiais po nemiegotų naktų ir panašiai. Štai knyga Mamystė yra apie tai – nepagražintas istorijas ir nuotraukas be filtrų. 

Mano įspūdžiai įveikus šią knygą dvejopi. Trisdešimt milijonų žodžių siunčiamai žinutei nedvejodama skirčiau aukščiausią įvertinimą. Apie ją sužinoti ir suvokti tikrai svarbu visiems tėvams. Autorė įtikina, kad be galo svarbu kalbėti su mažais vaikais ir pataria, kaip tai daryti, kad būtų kuo daugiau naudos. Bet štai formai turėčiau rimtų priekaištų. Mano nuomone, tos grynos, tikrai naudingos informacijos čia yra ne tiek jau ir daug. O gan didelė dalis knygos primena studento pastangas pasiekti reikiamą spaudos ženklų kiekį. 

Puiki puiki knyga. Šia tema skaičiau jau tikrai nemažai ir drąsiais galiu pasakyti kad Ramūs tėvai, laimingi vaikai užims garbingą poziciją tarp lyderių. Man atrodo, kad joje galima rasti tarsi susistemintą informaciją iš kitų, man įspūdį palikusių knygų. O čia viskas taip patogiai sudėta į vieną leidinį. Jei kas manęs paklaustų ką skaityti pradedant domėtis prieraišiąja tevyste tikrai rekomenduočiau šitą.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad įmanoma užauginti vaiką be fizinio ir psichologinio smurto, nuolat pakelto tono ir bausmių. Kartu svajoju, kad tokios knygos kaip ši pasiektų kuo daugiau tėvų, kurie taip nemano. Jei ir nepakeistų jų nuostatų kardinaliai, gal bent padėtų įsileisti tokią mintį, sukurtų erdvės apmąstymams. Kaip parašyta knygos pirmajame puslapyje:

Ši knyga tiems, kurie yra pasirengę į tėvystę nerti giliau nei įprasta. Knygoje pateiktiems patarimams įgyvendinti prireiks nemažai drąsos. Juk neįprasta į vaikų netinkamą elgesį reaguoti su meile. Visada. Iš esmės atsisakyti pykčio vaikų atžvilgiu. Pasak Išmintinga meilė autorių, netinkamam elgesiui visuomet yra priežastis. Tuo tarpu bet kokios griežtos priemonės, tokios kaip bausmės, pakeltas tonas ar atsiribojimas tik gilina problemas.

Turėdama omenyje tradicinio lietuviško auklėjimo ypatumus, įsivaizduoju jį praktikuojančių tėvų veidus skaitant šią knygą. Manau, kad daugelis gali išsigąsti kad Išmintinga meilė veda į išlepinimą ir atsakomybės nebuvimą. Mano intuicija sako, kad yra atvirkščiai.

Labai norėčiau, kad kuo daugiau tėvų perskaitytų šią knygą, ir nors trumpam susimastytų, kad visam tam, kas buvo įprasta metų metus yra alternatyva ir kad link jos, atmetus aplinkinių ir visuomenės primestą spaudimą auginti patogius vaikus, dažniausiai ir veda širdis.