Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“

Pagalvojau, kad pradėsiu apžvalgą nuo minties, kurią išgirdau studijuodama ir ilgam įsiminiau. Istorija, gali atrodyti kaip kažkas sena ir neaktualu, bet iš tiesų, kai gilinamės į ją, sužinome kaip tik pačius svarbiausius dalykus ir įvykius, sudarančius pamatą to, kur esame šiandien. Visi kiti, dabarčiai nereikšmingi įvykiai nugrimzdo į užmarštį. Taip ir knyga Fašizmas – dėsto istorinius faktus, tačiau siunčia žinutę dabarčiai – visais laikais, visuotinės sumaišties metais demokratija buvo pažeidžiamiausia. Ką daryti, kad tai nepasikartotų?

Autorė ragina mus būti budriais. Nuo II pasaulinio karo laikų, iki šių dienų aptardama sąlygas ir aplinkybes, kuomet iškilo demokratines vertybes pamynę lyderiai. Ji taip pat analizuoja ir šiuolaikinių valdžios atstovų, pavyzdžiui Turkijoje, Vengrijoje ar Rusijoje bruožus, atkreipdama dėmesį į pavojaus ženklus. Lyg ir nieko labai naujo knygoje nepateikta, tačiau manyčiau, kad istorijos ir politikos mėgėjams vistiek patiks. 

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.

Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata:

BET, visada yra bet. Knyga yra sulaukusi nemažai kritikos ir šio leidinio vertinimo kontekste vyksta diskusijos: ar saugu plaukioti optimizmo jūroje? Ar nepaskęsime nesuvokdami esamų problemų (aplinkosaugos, turtinės nelygybės) masto. Juk neretai masinis visuomenės pasipiktinimas sukuria sąlygas tam tikriems pokyčiams. Man Steven Pinker argumentai pasirodė ganėtinai įtikinami – žmonija sprendžia problemas su jomis susidūrus ir jei tikėsime proto ir išsilavinimo galia – viskas yra įveikiama. Kurioje barikadų pusėje esate jūs, sužinosite jei pasiryšite šiai sudėtingai, bet kartu ir naudingai bei faktų kupinai knygai.