Pagaliau susipažinau su Bukowski. Ironiška, kad pirmiau į mano akiratį pateko jo vardo baras Vilniuje, o tik po to knygos. Girdėjau, kad Bukowski buvo beviltiškas girtuoklis ir maištininkas, tad spėčiau, kad romaną Paštas jis parašė apie save. Iš esmės ši knyga pasirodė esanti tai, ko ir tikėjausi – istorija apie pusamžį vyrą, nepripažįstantį jokių visuomenės normų, o savo liūdesį ir beprasmybės jausmą nuolat ir gausiai skandinantį alkoholyje. Aš nesitikėjau tik vieno dalyko, kad bus taip juokinga.

Šią knygą į savo sąrašą įtraukiau perskaičiusi patikusią apžvalgą. Joje į paauglių auditoriją orientuotas romanas Vandens skonis apibūdinamas kaip labai išskirtinis ir vertas bet kurio skaitytojo dėmesio. Man be galo pasisekė turėti gerus draugus – leidyklą Nieko rimto, kurie ne tik kas kartą mane ir mano sūnų apdovanoja knygomis, bet dar ir leidžia pasirinkti iš jų plataus asortimento. Taip ši knyga pateko į mano rankas.

Nors paauglių literatūros šiuo metu privengiu, ji man kelia labai didelius sentimentus. Būtent būdama paauglė perskaičiau daugiausiai knygų ir turbūt negreit panašų skaičių pasivysiu “suaugusiųjų” kūriniais. Vandens skonis man būtų be galo patikęs paauglystėje, bet ir dabar patiko ne ką mažiau. Skaitant pasitaikė viena ar dvi vietos, kuomet kūnu perbėgo šiurpuliukai. O tai labai daug pasako apie bet kurį meno kūrinį.

Vandens skonis yra debiutinis suomių rašytojos Emmi Itaranta romanas, gimęs visų pirma kaip universiteto kūrybinio rašymo užduoties rezultatas. Vėliau rašytoja savo kūrinį plėtojo iškart suomių ir anglų kalbomis. Knyga greitai susilaukė sėkmės ir apdovanojimų Suomijoje ir už jos ribų. Lietuvoje Vandens skonis paskelbtas vertingiausiu 2017 metų vertimu paaugliams.

Yra daug populiarių knygų autorių, kuriuos atrodo skaito visi, tik ne aš. Po truputį plečiu savo horizontą ir imu pildyti šias spragas. Vienus gerai žinomus rašytojus prisijaukinu, kitų nelabai. Maži svarbūs dalykai tapo mano pažintimi su Jodi Picoult, kuri tikiu, peraugs į gražią draugystę. Iki šiol su rašytojos kūryba buvau pažįstama tik netiesiogiai – užverkiau akis žiūrėdama Mano sesers globėjas ekranizaciją, o pačios knygos dar neteko skaityti.

Pripažinsiu, man dažnai kyla noras paskaityti kokį meilės romaną, tačiau realybė tokia, kad dažniausiai į rankas paėmus ką nors iš jausmų ir dramų srities tenka nusivilti. Todėl tokio pobūdžio skaitiniams dažniausiai pagailiu laiko – juk tiek gerų ir rimtų knygų laukia savo eilės. Jei jaučiatės panašiai, tai dėl šios galite nedvejoti.

Apsidžiaugčiau, jei visi meilės romanai būtų tokie kaip šis. Mes dedame tašką yra knyga, kuri turi viską ir tas viskas pateikiamas tobulomis proporcijomis – meilės ir dramų, paprastumo ir gylio čia nei per daug, nei per mažai.

Amerikietė Coleen Hoover jums gali būti pažįstama iš knygos paaugliams Slemas. Prieš tai šia knyga per daug nesusidomėjusi dabar būtinai įtrauksiu į savo sąrašą,vien iš smalsumo, ką dar ši autorė yra parašiusi. Į Mes dedame tašką Coleen Hoover įtraukia ir savo asmeninę skaudžią patirtį. Kokią būtent nenoriu išduoti, bet tai užuomina, kad Mes dedame tašką nėra tik rožinis saldus romanas, bet ir jautri, dramatiška ir tikroviška istorija.