Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Labai džiaugiuosi, kad leidykla netikėtai padovanojo šią knygą. Turiu pripažinti, kad tikrai nebūčiau atkreipusi į ją dėmesio. Kaip vystosi kūdikio smegenys pavadinimas skamba gana siaurai, formaliai ir moksliškai, tačiau tai yra labai plati ir naudinga knyga. Čia netgi radau patarimų nėštumo laikotarpiui ir tai nebuvo kažkas iš “klausykitės klasikos” serijos. Anaiptol. Autorius paneigia nemažai mitų apie ankstyvąjį ugdymą ir siūlo visų pirma vengti streso. 

Kaip vystosi kūdikio smegenys man visų pirma patiko dėl tvirto mokslinio pagrindo. Knygos autorius, molekulinės biologijos specialistas, atrinko tik kelis kartus moksliniais tyrimais patvirtintus teiginius apie vaiko smegenų vystymąsi skatinančius veiksnius. Antra, autorius taip pat yra dviejų vaikų tėtis, tad pats, regis, puikiai supranta teorijos ir realybės santykį. Na ir trečia – knygoje labai stipriai akcentuojamas emocinis intelektas ir autorius puikiai įrodo, kodėl tai yra svarbiau nei tai, kad vaikas būdamas trejų mokytųsi skaičiuoti ar prancūzų kalbos. Labai labai naudinga knyga ne tik kūdikių, bet ir ikimokyklinukų tėvams. 

“Svarbiausias darbas, kurio kada nors ėmėtės, gali kartu tapti smagiausiu nuotykiu.”

Prieš jūsų akis dar viena ateities istorija. Jei Y. N. Harari Homo Deus mus gasdino technologijomis bei su jomis susijusiomis etinėmis ir kitomis kompleksinėmis problemomis, Negyvenama žemė atkreipia dėmesį sparčią klimato kaitą. Autorius pasitelkdamas faktus ir naujausius jam prieinamus mokslinius tyrimus transliuoja žinutę, kad jei nesiimsime pokyčių, žemė taps paprasčiausiai nebetinkama gyventi žmonėms. Knygoje ne tik daug publicistiniu rašymo stiliumi pateiktos faktinės informacijos, bet ir labai įdomių teorinių pasvarstymų, apie kultūrines, socialines, politines ateities projekcijas ar kitaip tariant, vizijų, kaip kardinaliai netrukus pasikeis mums pažįstamas pasaulis.

Knygos autorius įžangoje šiek tiek pasakoja apie save ir aš stebėjausi – kaip žmogus, kuris pripažįsta, kad nerūšiuoja šiukšlių, išmeta nemažai maisto, laiku neišjungia kondicionieriaus ir perka bitcoin’us gali mane kažko išmokyti? Tik užbaigusi knygą skausmingai supratau, kodėl nepabijota tokios išpažinties. Liūdna pripažinti, bet mums pažįstamas klimato aktyvistų elgesys, deja, greičiausiai tėra pastangos, kurias būtų galima prilyginti mirštančio ligonio gydymui arbatėlėmis. 

Negyvenama žemė greičiausiai neįkvėps jūsų tapti vegetarais ar nustoti keliauti lėktuvais, Knyga sėja liūdesį. Aš, pavyzdžiui, pajutau tokį ilgesį ir skausmą, lyg kažkas labai brangaus nesugrąžinamai slystų iš rankų. Ir ta lyg ir visuotinai pripažįstama žmogaus misija palikti po savęs geresnį pasaulį savo vaikams galbūt jau nėra reali. Kai rinksitės skaityti šią knygą ar ne, turėsite atsakyti sau į klausimą, kas jums mieliau – saldus melas ar karti tiesa. Aš už pastarąją. 

Kiek kartų viešojoje erdvėje jums teko girdėti panašius išsireiškimus: kur ritasi šis pasaulis, vyksta civilizacijos nuopuolis, pabaigos pradžia ir panašius? Man tikrai ne sykį. Proto amžius kviečia adekvačiai pažvelgti į situaciją ir įvertinti pasaulio pažangą remiantis ne skambiais ir ne visuomet tiksliais apibūdinimas, o faktais. Jei vertintume tik juos – situacija pasaulyje gerėja beveik pagal visus įmanomus rodiklius ir tai puikiai apibendrina Barako Obamos citata:

BET, visada yra bet. Knyga yra sulaukusi nemažai kritikos ir šio leidinio vertinimo kontekste vyksta diskusijos: ar saugu plaukioti optimizmo jūroje? Ar nepaskęsime nesuvokdami esamų problemų (aplinkosaugos, turtinės nelygybės) masto. Juk neretai masinis visuomenės pasipiktinimas sukuria sąlygas tam tikriems pokyčiams. Man Steven Pinker argumentai pasirodė ganėtinai įtikinami – žmonija sprendžia problemas su jomis susidūrus ir jei tikėsime proto ir išsilavinimo galia – viskas yra įveikiama. Kurioje barikadų pusėje esate jūs, sužinosite jei pasiryšite šiai sudėtingai, bet kartu ir naudingai bei faktų kupinai knygai.