„Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.“ Perskaičiau šias Dinos knyga eilutes ir išsigandau, kad ne čia pataikiau. Tokių pompastikos ir kažkur jau girdėtomis frazėmis perkrautų kūrinių privengiu. Bet tuomet keistokas ir laukinis Dinos personažas ėmė skleistis, kaip ir daugiau nei tik regimas kūrinio pasaulis. Po truputį susigyvenau ne tik su rašymo stiliumi, bet ir Reinsneso dvaro gyventojais. Mintis apie tai, ką reikės daryti su likusiomis trimis serijos dalimis ramiai pasitraukė į kamputį. 

Nors susižavėjimas ir smalsumas skaitant augo, man pasirodė, kad Dinos knyga visų pirma pastatyta ant seksualinės įtampos pamato ir dėl to vietomis labiau priminė erotinį romaną, nei rimtą kūrinį. Atrodo, kad aistra čia yra pagrindinė jėga, kurios vedini kūrinio personažai priima gyvenimo sprendimus. Įsivaizduoju, kad 1990 m., kuomet buvo išleista tai buvo gan neįprasta ir drąsu.

Koks atmosferiškas romanas – šaltas, paslaptingas, melancholiškas. Ledo rūmas svarbiausia tikrai ne siužetas, kuris čia tarsi užuomina, lyg sapnas. Atrodo, kad iš tiesų pagrindinis veikėjas čia galėtų būti užšalęs krioklys, pavirtęs ledo rūmu ir šalčio sukaustytas mažas Norvegijos kaimelis – tiek daug dėmesio skirta poetiškiems gamtos aprašymams.

Knyga, beje, nesunkiai galėtų būti priskirta paauglių literatūrai. Dvi vienuolikmetės mergaitės čia užmezga neįprastą ryšį, kuris tampa svarbiu išbandymu. Man regis, autorius siekė aprašyti sunkiai nusakomą pokytį, vaiko perėjimą į suaugusių pasaulį. Kūrinys parašytas labai subtiliai, bet mano skoniui kiek per šaltai ir glaustai. Galbūt knyga būtų kur kas stipresnė apysaka nei romanas. 

„Dabar teks stoti akis į akį su nežinomybe, kuri tokiais vakarais kaip šis, alsuoja į nugarą.“