Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.
Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.