Net nežinau, kuri šios knygos pavadinimo dalis mane labiau patraukė – laiškai sūnui ar vegetarui. Vien ta mintis, kad kažkas parašė knygą laiškų savo neseniai gimusiam sūnui formatu, mane suintrigavo. Neslėpsiu, pati norėčiau padaryti kažką panašaus. Aišku, ne viešam publikavimui, o tik sūnui. Antrasis dėmuo – vegetarui. Čia man irgi smalsu. Pati nevalgau mėsos, bet mano vaikas nėra vegetaras. Taigi man buvo įdomu išgirsti priešingą nei mano nuomonę ir išklausyti argumentų. Tai kokie gi tie Laiškai sūnui vegetarui?

Na, kitokie nei tikėjausi. Autorius yra semiotikas ir tai labai smarkiai atsispindi knygoje. Čia nemažai išvedžiojimų, kaip mes žiūrime į gyvūnus, kaip interpretuojame sąvokas mes ir jie, kaip mūsų vartojama kalba formuoja reikšmes. Taip pat knygoje pilna kontrastų, nuo labai moksliškos informacijos (vėlgi iš semiotikos srities) iki tokių labai kasdieniškų pasakojimų apie sūnų, kurių žmonėms neturintiems vaikų turbūt išvis nebūtų labai įdomu klausytis. 

Aš pati augindama vaiką dar tikrai visko neišbandžiau. Greičiau reikėtų sakyti, kad neišbandžiau beveik nieko. Šiuo metu apie vaikų auklėjimą daugiau skaitau, nei iš tiesų naudoju realybėje. Nes juk kūdikių nepaauklėsi – gali tik sekioti is paskos ir abejingai stebėti, kaip iš stalčių virsta visas turinys, kol prausiesi į vonią krenta visi daiktai (kartais iš tų pačių stalčių) o nepatikęs maistas limpa prie baltų sienų.

Lenkiu prie to, kad šios knygos pavadinimas šiek tiek klaidinantis. Ji nėra apie labai problemiškus vaikus, kurių elgesio problemoms spręsti netinka jokie įprasti metodai. Viską išbandžiau greičiau yra skirta kiekvienam 1-5 metų vaiką auginančiam žmogui, siekiančiam suprasti savo vaikų elgesį ir tinkamai į jį reaguoti. 

Pagaliau susipažinau su Bukowski. Ironiška, kad pirmiau į mano akiratį pateko jo vardo baras Vilniuje, o tik po to knygos. Girdėjau, kad Bukowski buvo beviltiškas girtuoklis ir maištininkas, tad spėčiau, kad romaną Paštas jis parašė apie save. Iš esmės ši knyga pasirodė esanti tai, ko ir tikėjausi – istorija apie pusamžį vyrą, nepripažįstantį jokių visuomenės normų, o savo liūdesį ir beprasmybės jausmą nuolat ir gausiai skandinantį alkoholyje. Aš nesitikėjau tik vieno dalyko, kad bus taip juokinga.

Dažnai rašydama apie negrožines knygas mėgstu pasidalinti jų turiniu, kitaip tariant atskleisti ir sutraukti svarbiausias idėjas. Tokiu atveju, net ir neketinantys knygos skaityti žmonės gali pritaikyti sau esminius punktus, o susidomėję paskaityti plačiau. Šįkart nieko panašaus padaryti nepavyktų, todėl net nebandysiu. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ yra tokia plati ir įvairialypė knyga, kad net sunku apibūdinti. Na turbūt įsivaizduojat ką reiškia sudėti visą žmonijos istoriją į kelis šimtus puslapių.

Labiausiai stulbinantis dalykas turbūt yra tai, kad ši knyga nėra paviršutiniška. Dažniausiai stengiantis aprėpti didelį informacijos kiekį rezultatas būna “šakėmis ant vandens”. Tačiau Y. N. Harari savo unikaliame kūrinyje ne tik sugebėjo aprėpti neįsivaizduojamai platų visą Homo Sapiens raidos laikotarpį, bet ir išryškinti svarbiausius momentus, analizuoti juos įvairiausiais pjūviais ir padaryti tai labai neįprastai ir nenuobodžiai.