Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus.
Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose.
„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“
