Ne veltui šios knygos autorius yra tituluojamas įdomiausiu šiuolaikiniu estų rašytoju. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra iš tiesų labai unikalus kūrinys. Laikas – XIII a. Pagrindinis veikėjas – vienas iš paskutiniųjų su savo šeima miško (kaip priešprieša pasikrikštijusiems ir apsigyvenusiems kaime) gyventojų. Visas kūrinys galima sakyti sukasi apie pagonybės susidūrimą su krikščionybe, išgyvenimą didelių pokyčių metu, ilgesiu to, kas negrįžtamai prarasta. 

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra Lėmetas, o ši knyga kartu yra ir jo virsmo suaugusiuoju istorija. Visa tai – fantastiškų įvykių ir veikėjų fone – drakonas, gyvačių užkalbėjimai, labai keisti ir artimi žmonių ir gyvūnų santykiai. Kad ir kaip keistai šis derinys skambėtų, puikiai suderėjo šiame kūrinyje. Kaip ir ironiškas, šmaikštus pasakojimo tonas ir ganėtinai siaubingi įvykiai. Smagu susipažinti su tokia kokybiška ir originalia kaimynų estų kūryba! 

Beje, ši knyga priklauso Aukso Žuvų Keliautojai laiku serijai, kuri skirta Europos šiuolaikinei moderniai prozai pristatyti. Ją sudaro 9 knygos. 

Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi. 

Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti. 

Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.

Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų. 

Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra. 

„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“

Pagalvojau, kad pradėsiu apžvalgą nuo minties, kurią išgirdau studijuodama ir ilgam įsiminiau. Istorija, gali atrodyti kaip kažkas sena ir neaktualu, bet iš tiesų, kai gilinamės į ją, sužinome kaip tik pačius svarbiausius dalykus ir įvykius, sudarančius pamatą to, kur esame šiandien. Visi kiti, dabarčiai nereikšmingi įvykiai nugrimzdo į užmarštį. Taip ir knyga Fašizmas – dėsto istorinius faktus, tačiau siunčia žinutę dabarčiai – visais laikais, visuotinės sumaišties metais demokratija buvo pažeidžiamiausia. Ką daryti, kad tai nepasikartotų?

Autorė ragina mus būti budriais. Nuo II pasaulinio karo laikų, iki šių dienų aptardama sąlygas ir aplinkybes, kuomet iškilo demokratines vertybes pamynę lyderiai. Ji taip pat analizuoja ir šiuolaikinių valdžios atstovų, pavyzdžiui Turkijoje, Vengrijoje ar Rusijoje bruožus, atkreipdama dėmesį į pavojaus ženklus. Lyg ir nieko labai naujo knygoje nepateikta, tačiau manyčiau, kad istorijos ir politikos mėgėjams vistiek patiks. 

Tai knyga, kuri labai išsamiai ir nuosekliai paaiškina, kad jūsų nuomonė, gali būti ne visą jūsų, o viešųjų ryšių ar propagandos produktas. Propagandos kerai apima šimtą nuomonės formavimo metų: nuo neapykantos vokiečiams kurstymo Pirmojo pasaulinio karo metais iki šių dienų trolių ir elfų kovų internete. Autorius Joonas Porsti yra suomių žurnalistas, o jo profesija puikiai atsispindi knygos rašymo stiliuje. Tekstas informatyvus, tačiau nėra moksliškas, perkrautas ar sunkiai skaitomas. Perskaičiau su dideliu malonumu.