Ši knyga neabejotinai yra apie baisiausius kada nors grožinėje literatūroje sutiktus žmones ir jų poelgius – smurtą, fizinę ir emocinę prievartą, manipuliacijas, žiaurumą. O taip pat, apie iki skausmo gražią draugystę, kilnumą, gerumą, nuoširdų rūpestį kitu. Mažas gyvenimas talpina sunkiai suvokiamą kontrastą. Atrodo, visas žmogiškumo spektras, kuris nugulė ne tik į šios knygos puslapius, bet ir vieno iš personažų gyvenimą.

Kalbėti apie psichologines ir fizines traumas taip kaip šioje knygoje yra neįprasta. Mes esame pratę, kad autorius mums leidžia naujausti, kas blogo nutiko, bet niekuomet atvirai nesuguldo to į puslapius. Bent man, niekuomet iki šiol neteko taip skausmingai ir tikroviškai pasinerti į traumuojančius įvykius patiriančio žmogaus vidinį pasaulį. 

Man šiek tiek pikta, kad Mažas gyvenimas autorė sulaukė kritikos dėl detaliai aprašytų žiaurumų. Kodėl niekas neburnoja ant šlykščių detektyvų autorių? Juk būtent tokiose knygose smurtas dažnai beprasmis, skirtas skaitytojų pramogai. O Mažas gyvenimas aprašyta pagrindinio veikėjo Džudo kančia – anaiptol. Ši knyga kuria naujas skaitytojo empatijos ribas, skatina pastebėti tuos, kam reikia pagalbos, atpažinti jų siunčiamus signalus. O svarbiausia, bent mano atveju, kviečia užduoti klausimą – koks draugas aš esu? Ar išgelbėčiau, prireikus, savo artimą? 

„Su tavimi siaubingai elgėsi. Tu viską ištvėrei. Tu likai savimi.“

Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.

Tai yra Ž. Ž. Ruso mintis, kurią eidamas per gyvenimą kontempliuoja pagrindinis romano veikėjas ir kuri, manau, nemažai pasako apie patį kūrinį bei kokio pobūdžio filosofiniai pamąstymai čia vyrauja. Amžinybės fjordo pranašai savyje talpina labai daug. Visų pirma – beveik visą pastoriaus Morteno Falko gyvenimą. O jo fone – Danijos ir Grenlandijos istorija, gyvas to meto miesto ir kolonijų vaizdas, kultūrų susidūrimas, religiniai ir filosofiniai klausimai, šiek tiek humoro ir absurdiškų situacijų, nuotykių, banginių medžioklės, gaisrų ir kitų liūdnų nutikimų.

Pagrindinis veikėjas labai prieštaringas – rodos norisi jo nemėgti. Dėl atsainaus požiūrio į gyvenimą ir atsakomybės trūkumo jis dažnai tampa problemų kitiems priežastimi. Kita vertus, jo nuoširdumas, atvirumas sau, abejojimas viskuo ir prasmės paieškos kažkuo patrauklūs. Na, o stipriausia dalis knygoje sakyčiau yra gyvas istorinis kontekstas. Viskas čia labai ryšku ir tikroviška, šaltis, badas, purvas, žmonių gerumas ir žiaurumas. Tai tikrai nėra labai patogi ar graži knyga. Bet tikrai verta jai skirto laiko.