Apie Silva Rerum turbūt jau pasakyta viskas, bet įkišiu ir aš savo trigrašį. Pradėsiu nuo to, kad visos tos liaupsės autorei žarstytos ne veltui – tai tikrai buvo geriausias lietuvių rašytojo kūrinys, kurį esu skaičiusi. Čia atrodo yra viskas ko galima ieškoti geroje knygoje: turtinga kalba, įtraukiantis siužetas, paslėptos prasmės, istorinis kontekstas, meilės istorijos, gilūs personažų portretai ir mistikos prieskonis.

Apie formą

Silva Rerum parašė istorikė ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Išties, skaitant knygą tampa aišku, kad ją galėjo parašyti tik neeilinės erudicijos žmogus. Galiu užtikrintai teigti, kad mano pačios žodynas ženkliai prasiplėtė ir buvo papildytas senosios lietuvių ir lotynų kalbos žodžiais, apie kuriuos neturėjau nei menkiausio supratimo (orbituarija, konterfektas ir pan.), bei tokia informacija kaip senoviniai audinių pavadinimai, patrankų rūšys ir taip toliau. Gerai, kad puslapių apačioje pateikti neįprastų žodžių paaiškinimai, bei asmenybių ir datų aprašymai. Knygos formatas labai nustebino – neįprastas pasirinkimas atsisakyti tiesioginės kalbos, o pastraipų ir sakinių ilgis tiesiog šokiruoja. Tačiau dar labiau nei pusės puslapio ilgio sakiniai ar tiesioginės kalbos nebuvimas nustebino tai, kad skaitymo malonumui nei jie, nei minėta gausybė retų lotyniškų išsireiškimų netrukdė, greičiau žavėjo savo išskirtinumu ir padėjo sukurti savitą atmosferą – tikrą šios knygos magiją.

„Tarp pilkų debesų – knyga, kuri pykdo, liūdina, kartais džiugina, tačiau vienaip ar kitaip įtraukia ir sujaudina. Lietuvių tautos tragedija čia įvilkta į populiariojo žanro formatą ir tampa visiems lengvai suprantama ir prieinama. Knyga sukurta taip, kad žadintų emocijas. Ir tikrai, neįsivaizduoju šį kūrinį ramiai skaitančio lietuvio: be iš pykčio besikilnojančių šnervių, nubrauktos ašaros ar bent sudrėkusių akių.

Knyga apie kurią kalbėjo visi

Prieš skaitydama Tarp pilkų debesų girdėjau daug atsiliepimų. Po pasirodymo 2011 m. knyga buvo plačiai aptarinėjama, karštai giriama ir peikiama, tačiau visuotinai pripažinta kaip must read. Tuo metu aš besiblaškydama tarp darbo ir studijų skaičiau tik konspektus ir seminarų medžiagą – vienintelę literatūrą kurią galėjau sau leisti, atsižvelgiant į laisvo laiko kiekį. O štai dabar pagaliau galiu sau leisti prabangą sugrįžti prie tokių skaitinių kaip šis. Taigi prieš atsiversdama knygą turėjau jau nemažą svetimų nuomonių bagažą, vienos jų pasitvirtino man pačiai, kitos – ne.

„Moteris narve“ – tikras saldainis detektyvų gerbėjams ir ne tik jiems. Originalus siužetas, įdomūs veikėjai ir daug daug įtampos – puikiai subalansuota lietingam savaitgaliui su knyga. Nors knyga stora – daugiau nei 500 puslapių, garantuoju, kad jos skaitymas jums neprailgs.

Apie rašytoją

Jussi Adler Olsen dar vienas skandinaviškų detektyvų genijus. Rašytojo patirtis tikrai įvairi – mokėsi medicinos, sociologijos ir net kinematografijos, dirbo leidėju ir redaktoriumi. Greičiausiai tai yra viena jo meistriškumo paslapčių. Parašęs „Moterį Narve“ jau buvo gerai žinomas, o ši knyga davė pradžią serijai apie departamentą „Q“. Kuomet knyga pateko į mano rankas, nežinojau, kad tai pirmoji knygų serijos dalis (ar iš vis priklauso kažkokiai serijai) todėl džiaugiuosi, kad į istoriją įsitraukiau nuo jos pradžių. Knygos tęsiniai yra „Fazanų žudikai“, „Kalte“, „Atpirkimas“ ir „Palaidotas“. Aš asmeniškai juos, jau įtraukiau į savo nesibaigiantį norimų perskaityti knygų sąrašą.

Neapsigaukite, po mįslinga slapyvardžiu slypi lietuvių autorės kūrinys. Tiesa apie autorę tik tiek ir žinome, kad ji rašo lietuvių kalba. Bent jau man daugiau informacijos nepavyko surasti. Prieš metus išleidusi romaną „Būti su ragana“, ji grįžta su nauja knyga – „Meilėje kaip kare“.

Man sunku kalbėti apie meilės romanus, kadangi nesu daug jų skaičiusi. Visgi palyginus su tuo ką man teko skaityti, knyga paliko gana teigiamą įspūdį. Savo laiku esu perskaičiusi visas Saulėlydžio knygas ir netgi pirmą 50 pilkų atspalvių dalį, taigi „Meilėje kaip kare“ man pasirodė kaip lietuviška šių kūrinių versija, tik be vampyrų ir sekso scenos čia kur kas subtilesnės.

Manau, kad nebūtų sąžininga šią knygą vertinti pasitelkiant intelektualios literatūros standartus. O jei vertinti kaip romaną, kurio tikslas atitraukti skaitytoją nuo rūpesčių ir įtraukti jį į kitą realybę, tuomet ši knyga savo paskirtį atlieka. Jei užmerksime akis prieš gana nuspėjamą siužetą, standartinus veikėjų portretus ir dažnai erzinančius jų poelgius – knyga parašyta tikrai gerai. Gerai ta prasme, kad akys lengvai slysta per tekstą, nors ir jauti kuria linkme suksis siužetas, istorija įtraukia, tekste nėra jokių grubių loginių klaidų.