Silva Rerum II – dar vienas Kristinos Sabaliauskaitės šedevras. Antroji knyga tokia pati gera kaip ir pirmoji, nepaisant to, kad yra žymiai niūresnė. Vilniuje ir visoje Lietuvoje siaučiant karui, marui ir badui toliau tęsiama Norvaišų giminės istorija, kurios laukia ne tokia jau ir šviesi ateitis kaip galima pamanyti užvertus paskutinius pirmosios Silva Rerum puslapius.
Laiko šuolis
Pradėsiu nuo to, kad smarkiai apsigavau. Baigusi pirmą knygą tikėjausi įvykių tęsinio, o antrosios siužetas peršoko maždaug 40 metų į priekį. Nusivyliau, nes buvo baisiai smalsu, koks tolimesnis dvynių, tiek ką tik už Jono Kirdėjaus ištekėjusios Uršulės, tiek į kelionę išsiruošusio Kazimiero, likimas. Pirmojoje knygos pusėje susitelkiama ties naujosios Norvaišų giminės kartos atstovais ir kitais naujais veikėjais, pavyzdžiui daktaru Gordonu. Skaitytojas lengvai apgaunamas – atrodo senųjų giminės atstovų likimas čia nebebus narpliojamas, bet laimei, galiausiai knygos pabaigoje visi kylantys klausimai atsakomi susenusios ir ties mirties slenksčiu atsidūrusios Uršulės lūpomis. Uršulės personažas šioje dalyje yra kone esminis, o jos apmąstymai ir gyvenimo istorija, mano nuomone, yra geriausia šios knygos dalis.
Toliau apie Norvaišas
Kalbant apie Norvaišų giminės tąsą, XVIII a. pradžioje jaunąją kartą atstovauja tik Kazimiero sūnus, kuris savo nenusisekusioje santuokoje kol kas susilaukė tik vieno palikuonio (tiksliau palikuonės). Jo ir jo žmonos Onos Kotrynos gyvenimo vingrybėms negandų kontekste daugiausiai dėmesio ir skiriama šioje knygoje. Ona Kotryna nenoromis vyro įkurdinama Milkantuose, kur jos laukia nelengvi iššūkiai dvarą užėmus švedams. Jei skaitant pirmą knygą šiek tiek keistai atrodė „šaltyšiuko“ arba Jono dingimas ir tolimesnio jo likimo nutylėjimas, tai šioje dalyje jis atskleidžiamas ir personažo portretas toliau vystomas – pasenęs Jonas vėl Milkantuose ir gyvena globodamas Oną Kotryną, kurią kaip ir praeityje Uršulę, nelaimingai įsimyli. Gražiai istoriją papildo ir žydo daktaro Gordono personažas, per kurį labiausiai atskleidžiami Vilnių kankinančio maro vaizdai.
Istorinis kontekstas
Silva Rerum II Lietuva išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jei pirmoji knyga vaizdavo gerovę ir pakilimą, šioji visiškai priešinga – atrodo viskas ritasi žemyn. Lietuvą siaubia ne tik švedų bet ir „gelbėtojų“ rusų kariuomenės, šalies ištekliai eikvojami, todėl prie viso to prisideda ir keli nederliaus metai. Lietuvos diduomomenę skaldo nesutarimai, o visa tai vainikuoja į šalį atkeliavęs maras. Skurdo ir prabangos kontrastai (brangenybės keičiamos į skurdžius maisto likučius) brandžiojo baroko epochos fone – štai koks Silva Rerum II istorinis kontekstas.
Likimas ar atsitiktinumas
... į Vilnių atkeliavo maras - tyliai sau, be pavojų skelbiančio varpų gaudesio, be Paskutiniojo teismo trimitų, be iškilmingų procesijų, tarsi paliudydamas amžiną tiesą, kad kartais didžiausios nelaimės prasideda nuo mažiausių niekų.
Jei pirmoji dalis kėlė gyvenimo prasmės klausimus ir veikėjų lūpomis ieškojo atsakymų kas laukia po mirties, tai antroji dalis man pasirodė apie „drugio efektą“ – kaip net ir menkiausi ir iš pirmo žvilgsnio mažiausiai reikšmingi pasirinkimai lemia veikėjų ateitį. Taip pat ši dalis skatina mąstyti apie įvairius priežastinius ryšius, bei svarstyti kas tai, likimo ranka ar gyvenimo chaosas. Meilės istorijų vingiai šioje dalyje gali lengvai išspausti ašarą ir kartu padėti išmokti pamoką, koks visa griaunantis gali būti kvailas užsispyrimas ar nesusikalbėjimas. Autorės rašymo stilius vis dar pribloškiantis – turtinga kalba ir teksto grožis priverčia žavėtis kiekvienu puslapiu.
Kodėl skaityti? Iš tiesų Silva Rerum II ir pirmoji dalis tarsi dvi obuolio puselės – puikiai viena kitą papildo ir yra neatsiejamos viena nuo kitos. Antroji dalis užkamšo visas likusias turinio spragas ir visos Norvaišų giminės istorijos linijos pagaliau puikiai susilieja į visumą. Taigi, jei skaitėt pirmą, neabejoju kad norėsit skaityti ir antrą.
Kodėl neskaityti? Jei norit išvengti niūrios rudeninės melancholijos – ši knyga nuo jos pabėgti tikrai nepadės.
