Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“

Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis. 

Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį. 

Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:  

„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“