Labai gerai pamenu Sofia Coppola filmą tuo pačiu pavadinimu. Tuomet dar nežinojau, kad jis pastatytas pagal knygą. Žiūrėjau jį būdama paauglė ir buvau visiškai prikaustyta mistiškos atmosferos, nepaaiškinamo slogučio, beprasmybės jausmų. Būtent seniai žiūrėtas, bet nepamirštas filmas ir paskatino įsigyti Jaunosios savižudės, kuomet pasirodė naujasis jos leidimas. Ir kaip dažnai būna – jei pirma žiūri filmą, o po to skaitai knygą, pastarąją tikrai nenusivili.

Jaunosios savižudės visiškai prikaustė mano dėmesį – dabar jau kalbu apie knygą. Pasakojimo stilius labai originalus, visą kūrinį tvyro paslapties atmosfera, neaiškus nepatogumas ir milžiniškas ore pakibęs kodėl. Iki galo knyga atsakymų nepateikia, bet tai yra vienas tų retų atvejų, kai supranti, kad kitaip ir negali būti. 

Būdama paauglė perskaičiau Prozako kartą ir ilgai įsivaizdavau, kad žinau, ką reiškia sirgti depresija. Sakyčiau ši knyga buvo viena svarbiausių mano gyvenime – jos efektas buvo toks, kad niekada neleidau sau per daug pasinerti į liūdesį ar duoti laisvę neigiamoms emocijoms – supratau, kad grimzti gilyn yra daug lengviau nei po to kapanotis.

Knyga Rytoj vėl patekės saulė taip pat yra apie depresiją. Įsinorėjau ją perskaityti, nes jaučiu, kad Prozako kartos sukeltas efektas kažkur išgaravo. Mano aplinkoje yra žmonių, kuriems buvo diagnozuota ši liga, o aš, tuo tarpu, jaučiu, kad man darosi sunku suprasti, susitapatinti, užjausti. Šią knygą į rankas pasiėmiau su lūkesčiu, kad atgaivinsiu ir pagilinsiu supratimą, ką jaučia šia liga sergantis žmogus, kodėl jam sunku atlikti net paprasčiausias užduotis, įsilieti į kasdienybę. Ar pavyko? Tikrai taip. 

Ši knyga paremta labai įdomia teorija, kuri teigia, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas ankstyvosios vaikystės patirčių. Toks scenarijus labai mažai kinta laikui bėgant ir tiek tuomet, jei žmogus imasi sąmoningų ir aktyvių pastangų jį keisti. Taigi, Scenarijai, kuriais gyvena žmonės yra pagalba pažvelgti į save iš šalies, paieškoti kas mūsų elgesyje yra natūralu, sava ir teikia naudą, o kas yra tiesiog vaikystėje neteisingai išmokėtos pamokos, trukdančios mums laimingai gyventi. Tiesa, iš karto reikėtų paminėti, kad knyga nėra slystanti paviršiumi ir ją reikėtų rinktis tik nebijant nerti giliau į psichologijos mokslą. 

Kur tada buvo tavo Dievas yra pasakojimas apie vieno žmogaus dvasinį virsmą ir kelionę pokyčių link. Bent mano aplinkoje panašių, gal tik mažiau dramatiškų istorijų gausu. Susidaro įspūdis, kad artėjant maždaug 30-mečiui (aišku nebūtinai) žmonės pagaliau nusimeta paviršutiniškumą, ima knaisiotis savo viduje, kelia gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus, kritiškai ir tarsi naujų žvilgsniu vertina tai, kaip iki šiol gyveno.

Priklausomai nuo pradinės situacijos, vieniems šis etapas praeina sąlyginai švelniai – pakanka kelionės į Rytus, atsisakyti keletos žalingų įpročių ar iš naujo atrasti pomėgius. Kitiems gi baigiasi kur kas drastiškiau – kardinaliu gyvenimo būdo, draugų rato ar veiklos pakeitimu. Kaip taisyklė šiuo etapu žmonės ieško pagalbos – pagaliau ryžtasi psichoterapijai, susidomi Rytų filosofija, o kartais ima ieškoti to, ką būtų apibendrintai įvardinti Dievu. Taip nutiko šios knygos herojui Sausiui ir jis apie tai parašė knygą.