Norėjau ko nors gražaus advento laikotarpiui, per daug nesigilinusi į kontekstą pasirinkau šią knygą. Tiesą sakant buvo geriau nei tikėjausi. Mano sielos moterys yra labiau pačios Isabel Allende autobiografija nei pasakojimas apie kitas moteris ar įkvėpimą. Aišku yra ir apie jas – ypač mama, dukrą, ypatingą vietą rašytojos gyvenime užėmusią leidėją ir kitas. 

Labiausiai mane sužavėjęs dalykas yra pačios Isabel Allende aistra gyvenimui. Autorei šiuo metu yra beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau nuotykių, pokyčių ir lengvumo jos gyvenime yra daugiau nei mano pačios ar daugelio artimos aplinkos žmonių. Turbūt daugelis rinkosi ar rinksis šią knygą, nes jau yra rašytojos kūrybos gerbėjai. Man buvo truputį atvirkščiai – iki šiol skaičiusi vos vieną jos knygą dabar noriu dar daugiau! 

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Malala buvo pašauta 2012 metais. Atsimenu, kad šis įvykis tuomet sukrėtė, privertė susimąstyti, kaip taip galėjo įvykti? 15 metų mergaitė pašauta Talibano kovotojų todėl, kad agitavo už savo ir likimo sesių teisę į mokslą. Aš esu Malala puikiai paaiškina visą istorijos kontekstą. Tai knyga ne tik apie vienos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir Talibano įsigalėjimą regione, gyvenimą Pakistane Svato slėnyje, puštūnų genties papročius, vertybes ir istoriją. Knygoje gausu ir tarptautinės politikos niuansų. Ji parengta kartu su Christina Lamb, žymia užsienio naujienų korespondente, žurnaliste ir rašytoja.

Aš esu Malala skaičiau Irano protestų įkarštyje. Galima sakyti, kad istorija kartojasi. Šioje šalyje neramumai kilo, kuomet Mahsa Amini žuvo suimta moralės policijos. Taip, vien šis pavadinimas primena distopiją (beveik atminties policija) ir stebina, kad tai vis dar egzistuoja XXI a. Ką padarė 22 metų mergina Irane? O gi pasirodė be galvos apdangalo. Jos, kaip neabejojama, smurtinė mirtis, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir moterų protestus visoje šalyje. Irano vyriausybė į juos atsakė dar didesniu smurtu, suėmimais ir naujienų cenzūra ir komunikacijos apribojimais internete. Kinas ir literatūra, tuo tarpu, padeda suprasti tokių nesuvokiamų suvaržymų kultūrinį, politinį ir istorinį kontekstą. Knygos kaip Aš esu Malala yra labai svarbios.

Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“

Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“