Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“

Skaitydama šį Mathias Enard kūrinį jaučiausi nejaukiai. Tarsi pakviesta į kiek snobišką vakarėlį – sukiojuosi su taure rankoje nuo vieno kalbančiųjų ratelio iki kito, bet visi paskendę savo intelektualiuose pokalbiuose ir net nebando padėti prisijungti. Neradau kelio įeiti į autoriaus pasąmonės srautą. Ir nors žinau, kad knyga brandi, intelektuali ir profesionaliai parašyta, Kompasas man buvo įvykis, kurį praleidau kvailai šypsodamasi ir greičiau laukdama kada galėsiu užversti paskutinį puslapį, nei nuoširdžiai besimėgaudama. Ir nors į pabaigą “apšilau”, pradėjau skaityti kur kas lengviau ir vietomis net įsitraukiau, atsiminimas kaip jaučiausi skaitydama pirmuosius du šimtus puslapių, neleidžia skirti knygai aukštesnio nei vidutinis įvertinimas.