Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.
Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.
