Silva Rerum goes international
Kristina Sabaliauskaitė paskutine Silva Rerum dalimi nei kiek nesusilpnino bendro įspūdžio apie knygų seriją – veikiau priešingai. Anksčiau žavėjusi gyvais laikmečio aprašymais, tokiais gyvais, kad atrodo vaikščioji Vilniaus gatvėmis, kvėpuoji jo kvapais ir sėdi kartu prie bajoriškos vakarienės stalo, burnoje jausdamas to meto patiekalų skonį, šįkart autorė pakelia knygą į kitą lygį – tarptautinį. Taip, jei anksčiau galima buvo pajausti kuo atskirais laikmečiais alsavo Lietuva, Silva Rerum IV leidžia suprasti kuo gyveno Europa: knygos siužetas siekia Lenkiją, Prancūziją, Olandiją, Jungtinę Karalystę. Ypač daug dėmesio skiriama Londonui ir XVIII a. pabaigos gyvenimo būdui šiame mieste – nuo šurmuliuojančių gatvių iki rinktinių, uždarų vakarėlių. Vilnius tuo tarpu ketvirtojoje dalyje liūdnas, tuštėjantis ir prarandantis savo svarbą Abiejų Tautų Karalystėje – toks koks ir buvo artėjant padalijimams ir bendros valstybės su lenkais žlugimui.
Apie veikėjus ir siužetą
Ketvirtoji dalis seka Pranciškaus Ksavero likimą – tai Petro Antano sūnėnas apie kurį užsimenama trečiojoje dalyje. Matome, kokią didžiulę įtaką jam padarė dėdė ir kaip jo ištarti žodžiai nubrėžė kontūrus tolimesniam jo likimui. “Tavęs laukia platusis pasaulis” – pasakė dėdė Pranciškui Ksaverui ir buvo teisus. Tai Pranciškaus pėdomis skaitytojas gauna pakeliauti po tuometinės Europos didžiuosius miestus. Nepaisant sunkaus ir grūdinančio etapo jezuitų globoje, Pranciškus Ksaveras užauga puikiu žmogumi: protingu, žingeidžiu, atviru naujoms idėjoms, principingu ir ištikimu savosioms vertybėms – tikru apšvietos epochos žmogiškuoju įsikūnijimu ir laikmečio simboliu. Pranciškus Ksaveras kone mistiškai pritampa bet kokioje, ypač intelektualioje kompanijoje – jo draugija miela aukščiausio rango valdovams, mokslininkams, diplomatams – kur jį benublokštų likimas, jis ten laukiamas išskėstomis rankomis. Išskyrus galbūt tik savo artimiausius giminaičius, kuriems smarkiai išsilavinusi atžala tampa svetima.
Jei antroji Silva Rerum aiškino pirmąją, ketvirtoji užpildo trečiosios dalies istorijos spragas. Turbūt daugeliui buvo smalsu kaip sekėsi Balbetei arba Barborai po jos pabėgimo iš Vilniaus. Šioje dalyje pateikiama intriguojančių jos tolimesnės istorijos detalių. Laimei keliose knygos vietose buvo prabėgta per svarbiausius Norvaišų giminės istorijos momentus – jei man Silva Rerum skaitančiai iš eilės atmintis ėmė strigti, įsivaizduoju, kaip sudėtinga turėjo būti skaitytojams laukusiems šios knygos net kelis metus.
Silva Rerum IV šiek tiek supažindina ir su Petro Antano vaikų, dviejų sūnų ir dukros likimais. Daugiausiai dėmesio čia tenka Tadeušo istorijai, per kurią skleidžiasi visuomenės santvarkos pokyčių tema. Ko ne smagiausia knygos dalis – istorinių asmenybių gausa. Čia galima sutikti Stanislovą Augustą Poniatovskį, Ignotą Masalskį, Lauryną Stuoką-Gucevičių, Ž. Ž, Ruso ir dar daug kitų. Istorinės asmenybės kaip visuomet lengvai ir nepriekaištingai įsilieja į Silva Rerum siužetą.
Silva Rerum edukacijai
Galvoju, kad Silva Rerum turėtų būti privaloma mokyklose ir ne tik literatūros, bet ir istorijos pamokose. Ši dalis eilinį kartą ne tik nušviečia pilką ir į istorijos vadovėlius dažniausiai nepatenkančią kasdienybę, bet puikiai ir suprantamai pateikia svarbiausius istorinius įvykius: apšvietos ir visuotinės edukacijos idėjų skvarbą į Lietuvą, visuomenės transformaciją, kuomet eižėja šimtmečius gyvavusi nepajudinama luomų sistema, kaip sulig kiekvienu padalijimu link žlugimo judėjo ATR, kaip Rusijos imperija eilinį kartą mezga intrigas ir naudoja “gelbėtojo” vaidmenį savo politiniams tikslams pasiekti.
Pabaigai
Pagaliau galėdama vertinti visas keturias dalis, kaip įsimintiniausią greičiausiai išskirčiau pirmąją. Galbūt todėl, kad tai buvo įspūdinga pažintis su Kristinos Sabaliauskaitės kūryba ir unikaliu, bei magišku jos rašymo stiliumi. Negaliu atsistebėti ir atsigrožėti kaip keturių knygų pagalba vienos giminės lūpomis buvo papasakota kelių svarbių Lietuvos laikmečių istorija. Ir papasakota ne bet kaip, o taip, kad jautiesi ir pats šiek tiek tuomet ten gyvenęs. Papasakota taip, kad skaitydamas nejučia imi mąstyti apie svarbiausius dalykus gyvenime ir kelti egzistencinius klausimus. Neslėpsiu, kad buvo labai sunku rašyti atsiliepimus apie Silva Rerum – rodos tiek norisi pasakyti, bet kad ir kokie žodžiai sugultų į tekstą, visuomet bus per banalūs tokiam sudėtingam ir gražiam kūriniui kaip šis. Bet kokiu atveju esu dėkinga Silva Rerum už nuostabiai praleistus pastarojo mėnesio vakarus, už atgimusią meilę Lietuvos istorijai ir už įkvėpimą bei visus kilusius apmąstymus.
Kodėl skaityti? Nes neabejoju, kad tai viena gražiausių kada nors lietuvių kalba parašytų istorijų.
Kodėl neskaityti? Paskutinioji dalis “lėtesnė” nei visos kitos. Jei knygoje ieškote veiksmo, o ne paskatinimo mąstyti, gali ir nuvilti.
