Pirmoji Olivijos dalis man be galo patiko, bet visgi daugmaž žinojau kas ir kaip – buvau mačiusi mini serialą. Galbūt dėl šios priežasties tęsinys turėjo dar stipresnį, nežinomybės pakurstytą, efektą. Olivija, ir vėl – dar labiau pagilino personažą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai yra įmanoma.
Pasakojimas tęsiasi ten kur nutrūksta – Olivija atrandant, kad ir senatvėje galima pradėti iš naujo. Knyga Olivijos ir kitų šalutinių personažų pagalba, plėtoja tas pačias senatvės, vienatvės, sudėtingų tėvų ir vaikų santykių temas. Elizabeth Strout tą daro labai savitai ir pasrebėdama labai sudėtingus ir subtilius niuansus. Aš tapau jos gerbėja!
„Bet, Sinde, iš tikrųjų nieko nepradedame iš naujo, o tęsiame.“
Toksiški santykiai
Jei reikėtų labai trumpai, vienu žodžiu, apibūdinti Olivijos asmenybę, tai aš pasirinkčiau žodį toksiška. Olivija ir vėl, man regis, pasakoja, kodėl žmones tokiais tampa ir nagrinėja, ar įmanoma su tuo ką nors padaryti. Apie Olivijos santykius su šeima – vyru ir sūnumi rašiau pirmos dalies Olivija Kitridž apžvalgoje, todėl nebesiplėsiu. Čia sugrįžtama prie abiejų temų ir šie santykiai nušvinta šiek tiek naujoje šviesoje.
„…tai buvo atsitiktinai aptinkami tarpusavio santykių tamsą išduodantys plyšiai – tarsi prietemoje skendinčios daržinės durys trumpam atsilapotų ir pro jas išvystum tai, ko neturėtum…’
Vienatvė ir senatvė
Olivija, ir vėl yra viena stipriausių knygų apie senatvę, kurias esu skaičiusi. Apie senatvę ir vienatvę, nostalgišką žvilgsnį į praėjusiais dienas, be dramatizmo, su stipria ironijos ir sarkazmo doze. Tačiau vis vien labai jautriai.
„Tada jis ir suprato, kad absoliučios žmonių vienatvės nuvertinti nevalia, kad sprendimus, kuriuos žmonės priima, norėdami išvengti šios žiojančios tamsos privalu gerbti.“
Šioje knygoje daug tarsi šalutinių istorijų, kurios kalba lyg ir skirtingai, bet apie tą patį. Daug skirtingų šeimų likimų, kurie liudija apie žmogiškumą, laimingas ir nelabai santuokas, nerimą, liūdesį ir nostalgiją gyvenimui neišvengiamai artėjant į pabaigą. Olivija, kaip ir kiti Krosbio miestelio gyventojai kvestionuoja, ar teisingai nugyveno savo gyvenimus, ar viskas gerai su jų vaikais, kas buvo svarbu, o kas ne. Autorė visa tai pateikia labai gyvai ir talentingai, lyg pati būčiau Olivijos kaimynė.
„Artindamasis prie upės ir mėnesienoje matydamas skubančius jos vandenis, pasijuto taip, tarsi paties gyvenimas tebūtų buvusi nedidelė medžio žievės atplaišėlė upėje, plaukianti pasroviui, nesipriešinanti tėkmei. Besiartinanti prie krioklio.“
Kodėl skaityti? Jei jau skaitėte pirmąją dalį – tęsinys toks pat ir dar geresnis. Jei neskaitėte, net labai rekomenduočiau skaityti abi iš eilės, kaip vientisą knygą. Taip nepasimirš Krosbio miestelėnų istorijos, kurios driekiasi per abi knygas.
Kodėl neskaityti? Nes knyga slogi, o pagrindinė veikėja Olivija irgi patiks ne visiems. Jei pirmąją dalį skaitėte kiek anksčiau, gali pasimiršti kitų knygos veikėjų istorijos. Abiejuose daug skirtingų vardų, ir tikrai ne visi tokie ryškūs ir pakankamai įsimintini.
