Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė.
Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį.
Įvairovė
Knygoje gausu tiek tautinės, tiek geografinės įvairovės. Gražus būrys pašnekovų surinktas – kiekvienas iš jų atveria XX a. pradžios ir vidurio vaizdą vis kitame Vilniaus rajone. Tai ir Rasos, Antakalnis, Šnipiškės, Senamiestis, Naujamiestis, netgi tuometinė Žydų geto dalis. Taip pat įvairios ir pašnekovų tautybės bei istorijos. Kadangi Vilnius tarpukariu priklausė Lenkijai, daugelis senųjų Vilniečių turi lenkiškų, rusiškų, totoriškų ar kitų tautybių šaknų. Dalis pasakojančių tik vos prieš antrąjį pasaulinį karą su šeimomis atsikėlė į Vilnių iš kitų miestų.
Kultūra ir atmosfera
Vilniaus atminties punktyrai leidžia iš naujo pažvelgti į daugelį vilniečiams kasdien matomų pastatų. Daugelis iš jų paskirtį keitė ne vieną kartą. Galima perskaityti ar apie tuos, kurių nebeturime. Pavyzdžiui, prieš antrąjį pasaulinį karą prie pat autobusų ir traukinių stoties buvo dabar nebeegzistuojantis rajonas. Knygoje taip pat perskaitysite apie mįslingą sprogimą, kuris nusinešė didelę dalį bombardavimus išgyvenusių pastatų. Aš iki šiol apie šį 1945 m. įvykį nebuvau girdėjusi.
Žmonių pasakojimuose taip pat atsiskleidžia buitis, kultūrinis gyvenimas, pramogos. Kadangi kalbama apie senus laikus, galima skaityti kad kūrinys leidžia išvysti tuometinį miestą vaikų akimis – mokyklos, karas, žaidimai tarp griuvėsių. Vilniaus atminties punktyrai tikrai talpina nemažai skausmo, sunkių patirčių, Antrojo pasaulinio karo ir dviejų okupacijų – vokiečių ir sovietų, atgarsių. Tik vaikiškas žvilgsnis suteikia pasakojimams lengvumo.
Kodėl skaityti? Visiems vilniečiams tiesiog privalu. Išvysite miestą tokį, koks jis buvo XX a. viduryje, iš naujo įvertinsite jo kaitą ir eklektiškumą. Knygoje daug negirdėtų faktų, šmaikščiu istorijų, ne tik apie pastatus, bet ir apie žmones, istorines asmenybes.
Kodėl neskaityti? Interviu pritrūko gyvumo, labai stipriai suredaguoti jie man pasirodė.
