Patrikas Melrouzas kėsinosi sugadinti mano gana idealistišką požiūrį į britų aukštuomenę, suformuotą serialo Dauntono abatija ir anglų literatūros klasikos. Gerai, kad nepavyko, nes didžiąją dalį knygos mano protas ir jausmai tiesiog atmetė. Nors istorijos apie sunkią vaikystę ir tai, kaip zmones nepaisydami sunkumų kabinasi į gyvenimą mane dažniausiai žavi, šioji man buvo per daug puikybės ir prietarų. O jei rimčiau – teatrališkumo ir koncentracijos į tai, kas su personažu vyksta išorėje, o ne viduje.
Ir pripažinkim, sunku pamėgti knygą, kai joje nėra nei vieno teigiamo personažo. Tai turbūt plačiausia mano manyta kolekcija neigiamų, toksiškų, paviršutiniškų ir tokių atgarsių veikėjų sutalpintų vienoje knygoje. O didžiausias siaubas yra pagalvoti, kad iš tiesų realybėje pasitaiko, kad tarp tokių žmonių auga vaikai.
Trys viename
Knygą sudaro trys romanai, pristatantys po vieną fragmentą iš skirtingų Patriko Melrouzo gyvenimo etapų jam esant penkerių, 22-jų ir trisdešimties metų. Nors aš, tiesą sakant, sunkiai įsivaizduočiau juos kaip atskirus kūrinius, dėl šių trumpumo ir siauro laikotarpio iš pagrindinio veikėjo gyvenimo. Iš viso Patrikas Melrouzas seriją sudaro penki romanai. Vienas iš jų – Motinos pienas, jau seniau buvo išleistas lietuvių kalba, o taip pat pat nominuotas Man Booker premijai.
Kūrinį turbūt labiau nei knyga išgarsino to paties pavadinimo mini serialas, kuris sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų. Pati jo nemačiau, bet nors Patrikas Melrouzas manęs labai smarkiai nesužavėjo, mano smalsumas jį išvysti ekrane jau sukuratytas. Galbūt labiausiai dėl puikaus britų aktoriaus Benedict Cumberbatch, kuris ir puikuojasi ant lietuviško leidimo viršelio.
Pusiau autobiografinis kūrinys
Romanų ciklą autorius rašė net dvidešimt metų! Ir turbūt dėl tos priežasties jaučiasi toks netolygumas. Juk per tiek laiko rašant daug kartų gali pasikeisti ir kaip asmenybė ir kaip autorius. Pirmąją dalį skaičiau pakankamai susidomėjusi, nors mane ir erzino susitelkimas į pašalinius veikėjus. Kartais nelabai reikšmingus dialogus ir tuščius pašnekesius. Norėjosi daugiau Patriko ir jo šeimos gyvenimo.
Antroji dalis mano akimis buvo pati blogiausia. Visiška juoduma, sunkus skaitymas, menkai įtraukiantis, kartais labai beprasmiškas tekstas. Na nebent jums įdomu narkotikų rūšys ir jų poveikis organizmui. Trečioji įžiebė viltį ir išteisino knygą. Joje pagaliau atsiranda savirefleksijos, analizės, suvokimo ir sąmoningo pasikapstymo atmintyje, bandymo įvardinti tai kas nutiko ir ką su tuo daryti.
Patrikas Melrouzas yra sunki, žiauri ir slegianti knyga. Baisu net pagalvoti, kad romanas yra pusiau autobiografinis kūrinys ir autorius kažką ar net didžiąją dalį iš aprašytų dalykų galėjo išgyventi realybėje. Tikiuosi daugiau išgalvojo.
Blogis gimdo blogį
Knygos žinutė labai nemaloni – labai sunku gyvenime nekartoti to, kas nutiko tau. Patrikas Melrouzas lyg ir papasakoja trumpą fragmentą, vieną dieną iš pagrindinio veikėjo vaikystės, leisdamas suprasti, kad ir kitos prabėgo panašiai. Autorius mums demonstruoja, kas atsitinka su žmogumi, kai vaikystę jis praleidžia toksiškoje aplinkoje, sociapato ir alkoholikės šeimoje. Parodo, kad pasekmės gali būti labai blogos ir labai skaudžios.
Knyga puikiai iliustruoja psichologijos vadovėliuose ne kartą matytą tiesą, destruktyvus jausmai sukelti tėvų, vaikui užaugus tampa savidestrukcija. O pasveikimo kelias labai sunkus ir klampus.
Teatrališkumas ir sąmojis
Knygos dažnai būna kinematografiškos, kada skaitant prieš akis jau sukasi filmas. Tuo tarpu Patrikas Melrouzas man vietomis pasirodė kaip medžiaga pjesei. Veiksmas čia labai lokalus, veikėjų kalba pompastiškai ir visi man atrodė kaip nužengę iš teatro scenos blogąją prasme. Kalbantys lyg natūraliai, bet iš tiesų labai apgalvotai ir daug kartų surepetuotai, daug nereikalingo patoso ir dramatiškumo.
Na, o knyga žavi savo sąmoju. Čia daug juokingų replikų ir dialogų. Bet tas linksmumas toks apkartęs. Nes nors perskaitęs nusišypsai dėl gero sąmojo, jautiesi kaltas nes iš tiesų ta nuolatinė pašaipa iš visko nėra nei linksma nei graži, o labiau liūdna.
Kodėl skaityti? Patiks mėgstantiems kandų britišką humorą. O šiaip tai labai slogi nemaloni knyga, kurią įveikus pajauti palengvėjimą, kad baigėsi. Šios knygos vertė ateina pamažu ir tikrai ne iš karto skaitant. Supranti, kad tau nemalonu, tas kelias dienas kol skaitei knygą, o kažkam visą gyvenimą reikia taip praleisti. Knygoje labai tikroviškai pristatomos sunkios vaikystės patirtys ir leidžiama suprasti kiek daug laiko užima jas suprasti, pažvelgti iš šalies, analizuoti ir galiausiai paleisti.
Kodėl neskaityti? Apeikit, jei sunku skaityti knygas, kuriose skriaudžiami vaikai. Daug mažai susijusių su pagrindine tema veikėjų ir jų varginančių pašnekesių. Atrodo, kad bandyta į knygos puslapius sudėti daug protingų minčių ir filosofinių pasvarstymų, kurie man dažniausiai atrodė tušti. Visgi įtariu, kad autorius tai darė tyčia – britų aukštuomenės jis tikrai nesistengė pavaizduoti iš gerosios pusės.
Puiki apžvalga!