Antroje trilogijos dalyje regis visko daugiau: sustiprėja romantiška siužeto linija, kyla įtampa, atsiranda trilerio elementų, kaip ir žymiai daugiau detalių iš fantastikos srities. 1Q84: Antra knyga sunku vertinti atskirai nuo kitų. Atrodo čia ėmė rištis tiek daug mazgų, bet autorius, regis, neišsiteko puslapių skaičiuje bent kelis iš jų išnarplioti šioje dalyje. Turiu pripažinti, kad perskaičius antrą, neskaityti trečiosios iškart tiesiog neįmanoma – be galo smalsu, kas toliau.
Meilė
1Q84: Antra knyga visa ko centru tampa meilė. Istoriją čia pasakoja tie patys du veikėjai, jau pažįstami iš pirmosios dalies – Tengo ir Aomanė. Anksčiau lyg nesąmoningai, neišreikštai ilgėjęsi vienas kito, abu vienu metu pagaliau nusprendžia leistis į paieškas. Man yra taip gražu tai, kaip Murakami kalba apie meilę. Kažkuo priminė Dansu Dansu Dansu, kur būsimi įsimylėjėliai matė tą patį slaptą viešbučio aukštą. Šioje dalyje juos vienija dviejų mėnulių vaizdas. Kokia graži metafora – kažkur egzistuoja žmogus, kuris dangų, pasaulį ir visas jo keistenybes mato taip pat kaip tu. Tuo tarpu sąmoningai išreiškus norą tą žmogų sutikti, aplinka persitvarko taip, kad tai taptų įmanoma. Taigi šioje dalyje Tengo ir Amanė pagal galimybes ima ieškoti vienas kito, kalbasi sapnuose, jaučia vieną kito ketinimų ir veiksmų projekcijas.
Įtampa
Kitas labai stiprus 1Q84: Antra knyga bruožas yra įtampa. Net neatsimenu kada kažką panašaus jaučiau skaitydama. Galbūt dėl to, kad pastaruoju metu vengiau detektyvų ir psichologinių trilerių. Na, į galvą šauna Prieraišumo laisvė – dalį knygos teko panašiai sulaikyti kvėpavimą. Turiu pripažinti, nustebau, kad Murakami gali būti toks įtampos meistras. Šioje knygoje Aomanė imasi labai sudėtingos užduoties ir skaitant kaip jai sekasi ją vykdyti dažnai užgniauždavo kvapą.
Kačių miestas
Turbūt mylimiausia šios knygos dalis man buvo istorija istorijoje – Tengo skaitomas apsakymas apie kačių miestą, kuris vėliau tapo dažnai knygoje vartojama sąvoka. Niekaip negaliu liautis apie jį galvojusi, turbūt todėl, kad vis dar iki galo nežinau atsakymo, ką jis reiškia.
Labai sutrumpinta istorijos versija būtų maždaug tokia. Vaikinas nuvysta išlipa nežinomoje traukinio stotelėje ir patenka į Kačių miestą. Jis visiškai tuščias ir apleistas dieną, o naktį į jo gatves iš tiesų ima lysti begalė kačių, kurios elgiasi tarsi žmonės.
Šios trumpos istorijos pagrindu, kačių miestu tampa vieta, neaišku ar fizinė ar dvasinė, kurioje mes prisikasame iki savo sielos esmės, pagrindinių klausimų ir užduočių. Murakami subtiliai piešia, kaip svarbu šioje stotelėje neužsibūti ilgiau nei reikia ir nepraleisti paskutinio traukinio.
Na, tuo ir žavingas Murakami, kad savo knygose pamėtėja sunkių riešutėlių, kuriuos nori ši krimsti dar ilgai po to, kai baigi skaityti knygą. Kačių miestas tik vienas iš nedaugelio pavyzdžių.
Kodėl skaityti? Dėl subtilios meilės istorijos, aukščiausios klasės trilerį primenančios įtampos, simbolizmo ir daugiaprasmiškumo.
Kodėl neskaityti? Šios dalies apžvalgoje visiškai nebeliečiau mažųjų žmonių ir jų oro leliukes temos, nes turiu nuoširdžiai pasakyti, kad nieko jau nebesupratau. Jei pirmoje dalyje turėjau prisikurusi įvairių teorijų, ką jie simbolizuoja, šioje knygoje visus pamąstymus paleidau, nes istorijos vingiai “nukėlė stogą“. Tikiuosi paskutinės dalies pagalba, pavyks viską surinkti į vietas.
