„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime.