Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi. 

Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti. 

Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.

Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų. 

Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra. 

„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“