Motinos pienas yra knyga apie tris moteris, giminės grandinėlę, kurioje visos atstovės užima labai skirtingas pozicijas. Kūrynyje atsispindi tobula ir skaudi paralelė – motinos pienas kaip simbolis to, ką vaikas paveldi ne genais, o tevų emociniu krūviu ir skaudžiais patyrimais. O kas nutinka, kai gyveni taip, kad nieko iš to nenori perduoti savo vaikams? Kokia velniškai skaudi, tikroviška ir emocionali ši knyga. 

Motinos pienas iš dalies atsakė į mano galvoje kirbėjusį klausimą, kaip iš tiesų atrodė gyvenimas sovietmečiu? Taip taip, žinau, skurdžiuose vienodai apstatytuose butuose, eilėse prie maisto, įvairaus mąsto ir pobūdžio suvaržymų apsupty. Bet kaip iš tiesų jautėsi žmonės, kaip tvarkėsi su savo jausmais, vidiniais išgyvenimais, kokių išgyvenimo strategijų ėmėsi. Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų daugiau Motinos pienas versijų – praėjusį laikmetį aštriai ir giliai skrodžiančių kūrinių. Kol dar yra kas mena ir pasakoja.