Apie šią dalį sakoma – balzakiškiausia. Aš turiu pripažinti, kad apibūdinimas man nebuvo labai aiškus, tad susiradau aprašymą. Balzakiškas kūrinys yra realistiškas, smulmeniškas, kupinas detalių kiekvienos scenos aprašymų. Jam taip pat būdinga veikėjų gausa, kai kurie gali būti iš ankstesnės autoriaus kūrybos. Balzakiškos temos yra visuomenė, klasė, statusas. Jau baigusi skaityti kūrinį galiu patvirtinti – Germantų pusė yra visiškai toks ir apie tai. 

Skaityti tuščius ir apsimestinius aristokratų pokalbius, pajusti socialinę XX a. pradžios dinamiką ir menkiausius knygoje bendraujančių veikėjų santykių niuansus buvo varginantis užsiėmimas. Netgi keliantis atmetimo reakciją, sakyčiau. Visgi tame išryškėja Prousto genilalumas ir savitumas. Jei šiuolaikinis autorius bandytų skaitytojui transliuotų panašią žinutę – turbūt apibūdintų glaustai – vyko tuščias pokalbis, tai aplinka, kurioje viskas dirbtina. Germantų pusė, tuo tarpu, priverčia skaitytoją patį visą tai pajusti, be jokių autoriaus iš karto sukramtytų ir pasiūlytų įžvalgų. 

„Ta didelę permaina, kurią patiriame pabusdami, – tai ne tiek žvilgsnis į aiškų sąmonės gyvenimą, kiek užmarštis truputį švelnesnės šviesos, kuri lyg opalinėje vandenų gelmėje ilsisi mūsų protas.“