Po Avies medžioklės iškart norėjau tęsinio. Skaityti Dansu Dansu Dansu buvo lengva, autorius šiek tiek dėmesio skyrė praeities detalėms priminti, kurios mano galvoje dar buvo visiškai gyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie šią knygą skaitė atskirai. Galvoju, kaip tuomet visos tos užuominos apie praeities keistenybes turėjo atrodyti.
Dansu Dansu Dansu man pasirodė šiek tiek kitokia, lyginant su pirmąja. Visų pirma konkretesnė, kiek tai išvis įmanoma Murakami knygose – veikėjai čia pagaliau įgauna vardus. Taip pat nors šioje dalyje kai kurie siužeto vingiai primena detektyvą, visgi ji rami, labiau apie laiko tėkmę, laukimą, nei konkretų tikslą. Dansu Dansu Dansu man taip pat pasirodė apie meilę ir sunkiai paaiškinamą magiją, kai žmogų į savo pasaulį įsileidi dar prieš jį sutikdamas.
