Kad vaikai būna dramatiški rodos net paprasčiausiuose situacijose pradedu labai aiškiai suvokti pradėjus lankytis žaidimų aikštelėse. Ne kartą stebėjau mamas, kurios kaip kantrybės įsikūnijimai bando spręsti supynių pasidalijimo, brolių ir sesių stumdymo bei smėlio valgymo problemas. Tuomet susimąsčiau, kad net neįsivaizduoju kaip pati elgčiausi jų vietoje. Perskaičius Auklėjimas be dramų viskas tapo gerokai aiškiau. Nors knyga, nežada, kad vaikai nustos kelti dramas, tačiau išmoko tėvams į jas nesivelti. Taip pat suteikia galimybę reaguoti taip, kad kiekvienas dramatiškas epizodas būtų ne tik galimybė kažko naujo išmokyti vaikus, bet ir puiki proga prisidėti prie sėkmingo jų smegenų vystymosi.