Jei anksčiau sakiau, kad Silva Rerum I ir Silva Rerum II kaip skirtingos vieno obuolio puselės, tai Silva Rerum III jau visai kitas obuolys. Trečioji dalis man pasirodė kitokia nei ankstesnės knygos. Istorija čia pateikiama tik iš vieno veikėjo perspektyvos, mažiau ištęsta laike ir erdvėje – veiksmas vyksta keliose vietose, sąlyginai trumpu laikotarpiu, 1748-1749 metais. Tiesa, knygos gale peršokama į 1770 metus, bet tik trumpam įvykių apibendrinimui. Nepaisant skirtumų, tai kuo žavėjo Kristinos Sabaliauskaitės rašymo stilius vis dar išliko – gyvas istorinio laikmečio atvaizdavimas, nuostabiai vaizdinga kalba ir tas švelnus žaidimas mistikos elementais: sapnais, nuojautomis ar visažinio pasakotojo pamėtėtomis užuominomis, sujungiant juos su autentiškomis istorinėmis detalėmis.

Trumpai apie siužetą

Džiugi žinia paaiškėja vos atvertus knygą – Uršulės planas buvo įgyvendintas su kaupu ir Norvaišų giminė ne tik neišnyko, bet dar ir sukerojo – antrosios dalies herojus, paskutinysis Norvaiša susilaukė net penkių sūnų. Petras Antanas, pats vyriausias ir yra Silva Rerum III herojus. Kitiems sūnums knygoje dėmesio skiriama minimaliai, šiek tiek daugiau gal tik vienintelei seseriai Teofilei, kurią greičiausiai pamenate iš antrosios knygos. Petras Antanas, bent man, iš pirmo žvilgsnio nepasirodė labai patrauklus personažas – viską šaltai apskaičiuojantis, praktiškas, pragmatiškas ir gana siauro požiūrio žmogus – laimei knygos eigoje susidūrus su tam tikrais įvykiais (chercher la femme) atsiskleidžia daugiau jo asmenybės spalvų. Taigi, daugiau nei Petro Antano broliams ir kitiems Norvaišoms šioje knygoje skiriama Radviloms. Knygoje daug autentiškų Radvilų giminės istorijos detalių, kurios stebina savo originalumu.