Apie Silva Rerum turbūt jau pasakyta viskas, bet įkišiu ir aš savo trigrašį. Pradėsiu nuo to, kad visos tos liaupsės autorei žarstytos ne veltui – tai tikrai buvo geriausias lietuvių rašytojo kūrinys, kurį esu skaičiusi. Čia atrodo yra viskas ko galima ieškoti geroje knygoje: turtinga kalba, įtraukiantis siužetas, paslėptos prasmės, istorinis kontekstas, meilės istorijos, gilūs personažų portretai ir mistikos prieskonis.

Apie formą

Silva Rerum parašė istorikė ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Išties, skaitant knygą tampa aišku, kad ją galėjo parašyti tik neeilinės erudicijos žmogus. Galiu užtikrintai teigti, kad mano pačios žodynas ženkliai prasiplėtė ir buvo papildytas senosios lietuvių ir lotynų kalbos žodžiais, apie kuriuos neturėjau nei menkiausio supratimo (orbituarija, konterfektas ir pan.), bei tokia informacija kaip senoviniai audinių pavadinimai, patrankų rūšys ir taip toliau. Gerai, kad puslapių apačioje pateikti neįprastų žodžių paaiškinimai, bei asmenybių ir datų aprašymai. Knygos formatas labai nustebino – neįprastas pasirinkimas atsisakyti tiesioginės kalbos, o pastraipų ir sakinių ilgis tiesiog šokiruoja. Tačiau dar labiau nei pusės puslapio ilgio sakiniai ar tiesioginės kalbos nebuvimas nustebino tai, kad skaitymo malonumui nei jie, nei minėta gausybė retų lotyniškų išsireiškimų netrukdė, greičiau žavėjo savo išskirtinumu ir padėjo sukurti savitą atmosferą – tikrą šios knygos magiją.